Anonimas (pradžia)

Introduction

- Anonimas. Anonas Anonimas.
Tai išgirsdavai, kai paklausdavai jo vardo. Jis sakydavo, kad vadintume jį tiesiog Anonimu.
Anonimas buvo geras. Jis buvo vyras. Moterys negali būti Anonimu, nes moterys nežaidžia kvailų vyriškų žaidimų. Anonimas teigė, kad jis nežaidžia. Jis tik kvailioja.
Anonimas gimė per anoniminių alkoholikų susirinkimą. Taip visai netyčiom. Jis nežino, kas buvo jo tėvai – jie buvo AnonimaiKaipTikĮmanoma.
Neaišku, kiek Anonimui metų. Jis sakydavo, kad mėgsta slėpti savo amžių. Iš tiesų, net neaišku kaip jis atrodo. Jis buvo TikrasAnonimas.
Anonimas mėgdavo pasivaikščioti mieste. Bet tik vakarais, kai sutemdavo. Jis mėgdavo likti nepastebėtas. Kai jį kas nors pamatydavo gatvėje, jis staigiai išnykdavo. Iš tiesų, net niekas nėra kalbėjęs su juo ilgiau nei keletą minučių. Jis sakydavo,
- anonizuojuosi mieste,
ir privalomai kasdien vaikščiodavo gatvėmis. Bet tik vakarais. Ir niekas jo nematydavo. O jei pamatydavo, jis išnykdavo. Labai staigiai.
Anonimas mėgdavo rašyti laiškus. Rašydavo “bile kam”, kaip jis tai vadino. Laiškus jis rašydavo nepaprastus. Iškirpdavo raides iš žurnalų ir klijuodavo iš jų žodžius. Su odinėm pirštinėm. Naudojosi pincetais – netgi dvejais. Dažnai savo laiškus jis siųsdavo Anandai į Maljorką. Arba pats sau. Gaudamas laišką, jis nustebdavo,
- kas čia per anonimai rašinėja??,
ir susinervinęs perskaitydavo laišką. Tada jį sudegindavo. Kad liktų anonimalus. Taip vadinamas reiškinys, kai visko turi labai mažai ir nieko nesaugai. Kad išliktum anonimas.
Iš tiesų, Anonimas buvo keistas. Valgydavo užsirišęs akis – kad maistas būtų anonimiškas. O knygas skaitydavo įvyniotas į dovanų popierių – kad nežinotų, ką skaito. Vonioje prausdavosi neatsukęs vandens – sakė, kad “čia anonimiškas vanduo”.
Anonimui gyvenime sekėsi. Jis gyveno pasiturinčiai. Tik buvo šiek tiek išprotėjęs. Gerai, kad niekas iš jo nesišaipydavo – juk niekas jo nepažinojo.

***********


Anonimas milicijoje


Kartą Anonimą gatvėje apiplėšė. Jis nuėjo į miliciją.
- Laba diena, - pasakė Anonimas. – Aš esu Anonas Anonimas. Galite mane vadinti Anonimu. Mane šiandien anonimiškai apiplėšė. Jie nepasisveikino ir neprisistatė.
Milicininkas sėdėjo ir kažką rašė ant popieriaus lapo. Anonimas atsisėdo į kėdę prieš jį. Iš tiesų, prieš ateidamas į miliciją, Anonimas atjungė elektrą visame rajone. Jis nenorėjo, kad jį nufilmuotų policijos vaizdo kameros. Taigi, jie sėdėjo patamsyje.
- Tie vagys buvo du. Apiplėšė mane, vargšą.
Milicininkas pakėlė akis, nes jam kažkas pasigirdo. Nieko neišvydęs, toliau rašė meilės poeziją savo moteriai. O Anonimas moters neturėjo. Jis juk buvo anonimiškas. Iš tiesų, net milicininkas jo nematė, nes Anonimas turėjo savybę išnykti, kai į jį kas pasižiūri. Anonimas pasėdėjęs ir nieko nepešęs, atsistojo ir tarė:
- Jūs nedirbate savo darbo. Jūs kažkoks anonimiškas. Iš tiesų, jie iš manęs nieko nepavogė – nesugebėjo. Aš juk anonimiškas. Kaip jie galėtų mane apvogti? Viso gero, darbo žmogau.
Milicininkas baigė rašyti paskutinį posmelį. Apie tyrą meilę, beveik anonimišką meilę. Anonimas išėjo iš milicijos ir įjungė elektrą. Anonimiškai.

*********


Anonimas koncerte

Kartą Anonimas sumanė nueiti į anoniminių grupių koncertą. “No name” jos visos vadinosi. Bet sugalvojo, kad reikia per šią malonią šventę pabūti Nebeanonimu. Taip ir padarė.
Anonimas Nebeanonimas nuėjo į koncertą.
- Anonas Anonimas Nebeanonimas,
tarstelėjo prie durų, bet jo niekas nesuprato. Gal jam nepavyko apsimesti. Atėjęs į salę pamatė, kad nieko nėra. Niekas negrojo ir nešoko. Todėl Anonimas Nebeanonimas išėjo pro paradines duris. Juk jis dabar buvo Nebeanonimas. Jam nereikėjo slėptis.
- Velniai griebtų tą koncertą, kad jis neįvyko!,
nusikeikė Anonimas JauVėlAnonimas ir išgirdo muziką bei žmonių balsus. Juk grupės buvo anoniminės ir grojo tik anonimams.
Anonimas bandė prasmukti į koncertą anonimiškai, bet niekas jo nebeįleido. Juk negalima keitinėti to, ką tau suteikė gamta. O Anonimas bandė būti Nebeanonimu, todėl dabar jis anonimiškai pasmerktas.