Paskutinioji stotelė

  Toli už horizonto, kur vyrauja tik žvarbi tamsa, stūkso baugi ir šiurpinanti giria. Ten stovi ir senas, sukrypęs nuo metų, suoliukas.

Niekas nežino, kam jis pastatytas. O užklausti žmonės, tik baugščiai gūžčioja pečiais. Nežinojau ir aš, kol vieną rytą.. toli už horizonto pamačiau juodą siluetą ant sulūžusio ir, mano manymu, niekam nebereikalingo suoliuko.

Bėgo viena diena po kitos. Pirmadienis nejučia keitė penktadienį. Aplinkui viskas zvimbė, viskas keitėsi, tik tas sukriošęs suoliukas ir juodas siluetas tamsoje išliko nepakitę.

Dienos slinko. Viskas ir būtų išlikę nežinioje, jei viduje nebūtų sužaidęs tas beprotiškas smalsumas. Daugiau laukti nebegalėjau. Apsišarvavau drąsa ir išsiruošiau į nežinomybę.

Kelias buvo ilgas ir išties nelabai malonus. Iš po kojų strikinėjo varlės. Visa gamta apmirus: lapai nukritę, šakos, kamienai panašūs į sužeistų žmonių figūras, žmonių - kurių vidus kraujuoja.

Buvo baisu, tad spartinau žingsnį, kol prieš akis išvydau seną močiutę, besėdinčią ant to sulūžusio suoliuko.
- Sveiki, ar galima paklausti? Kodėl jus sėdite ant šio suoliuko jau kelias dienas ir ką jūs čia veikiat??
- Vaikeli, aš laukiu, tik nežinau ko. Kai žmogus pasensta ir pajunta, kad atėjo laikas, jis ateina čia ir sėdi ant amžino suoliuko. Manau, kad čia yra Paskutinė gyvenimo stotelė.

Nebespėjau nieko atsakyti, nes netoliese išvydau du judančius šviesulius, mašina artėjo mūsų link.

Štai ir atvažiavo geltonas taksi. Susimąsčiau, nejaugi močiutė visą tą laiką laukė tik geltono taksi?? Bet juk tai būtų kvaila. Senolė įlipo į mašiną, ir aš išgirdau jų pokalbį.
- Laba diena, Ponia, kur Jums?
- Mane- prašau į DANGŲ.
Tai buvo paskutinieji jos ištarti žodžiai.