Pinčius — 7

7. Prūdo sausinimas

Senelis ne tik pritarė prūdo sausinimui, bet ir nuvažiavo pas melioratorius, susitarė dėl kainos ir tie netrukus atvažiavo pasižiūrėti kaip atrodo vietovė.
— O—o—o čia nebus jokių sunkumų. Vieta gana aukšta, prakasus gilesnį griovį, prūdo vanduo į netoliese bėgantį upelį nugarmės kaip į prarają... — padarė išvadą inžinierius. — Mes rytoj pat pradėsime dirbti...
Atvažiavo didžiulis ekskavatorius, keletas sunkvežimių, pradėjo kasti didelį ir gilų griovį.
Visą tą šurmulį išgirdo prūdo dugne prie akmens budėjęs velniukas ir nedelsdamas pranešė Liuciferiui:
— Valdove, ten krante kažkas darosi... Toks triukšmas ir gargimas, lyg virš mūsų būtų įsikūręs dar vienas pragaras...
— Sakai, gargimas ir triukšmas? Ar tau visa tai nepasigirdo iš baimės? Juk čia rami vieta ir niekada niekas jokio alaso nekeldavo. Tik mes patys esame kiek triukšmingesni, kai maišome tuos katiluose kenčiančius, kad visai neprisviltų prie katilo dugno...
—Ne, ne, didysis valdytojau, man tikrai nepasigirdo ir aš jokios baimės neturiu... Ten yra atsiradęs kažkas mums lig šiol negirdėto ir nežinomo. O gal ir nematyto ir taip baisiai, taip neįprastai gargia, kad ne tik žemė, bet ir pragaro sienos pradėjo drebėti...
— Gerai, jau gerai, didysis išminčiau... — tarė žiovaudamas Liuciferis. — Jei tau taip pasirodė, tai išleisk kokį velniuką, tegu rimtai pasižvalgo... Kai grįš, tegu atskuodžia pas mane ir pasako, ką savo akimis bus pamatęs...
Po žvalgybų atskubėjęs pas Liuciferį velniukas papasakojo, kad geležinė gervė šalia tvenkinio drasko ir kasa į mašinas žemę, o pastarosios veža ją ir verčia į krūvą.
— Jau iškasė didžiulį ir gilų griovį, iki mūsojo prūdo vandens beliko tik keli sprindžiai...
— Tai nevidonai... — susirūpino ir Liuciferis. — Dar kiek, ir būčiau nepataisomai pavėlavęs... Matai, tas prakeiktas žemių sausinimas neaplenkė nė mano valdų... Tai uždavė dabar man galvosūkį... Tai uždavė... Bet aš būčiau ne aš, — trenkęs kumščiu sau į krūtinę ir pyktelėjęs ištarė Liuciferis, — jei neapsiginčiau nuo tokių išsišokėlių...
Kiek patylėjo, o jo galvoje sukilo ir siautė ištisa minčių audra. Pagaliau Liuciferis garsiai nusikvatojo ir vėl, tarsi nugalėjęs visą pasaulį, prabilo:
— Jie mūsų taip lengvai neįveiks... Tegu kasa kiek nori, o mes būsime kaip buvę... Cha, cha, cha... — išsiviepęs ir laimingas nusikvatojo Liuciferis. — O tu vėl eik ir stebėk, ką jie darys, kai jų griovys pasirodys nevertas nė sudilusio skatiko...
Kai sausintojai prakasė griovį iki prūdo ir vanduo kliokdamas turėjo pradėti bėgti į pakalnę, pasirodė, kad iš prūdo jo neišbėgo nė vieno lašo. Vanduo su visu prūdu nusileido gilyn į žemę, ir iškasto griovio dugnas atsidūrė aukščiau už prūdo vandenį.
Ir po to kiek sausintojai negilino griovį, vanduo vėl nusileisdavo gilyn į žemę ir nė vienas lašas prūdo vandens į jį nenutekėdavo. Žemių sausinimo viršininkas pasikvietė žemių sausinimo inžinierių ir labai nepatenkintas jo nevykusiu darbu, pareiškė:
— To dar mano amžiuje nebuvo, kad mokytas inžinierius, kaip koks vaikigalis, nenustatytų kiek giliai kasti griovį, kad iš balos išbėgtų vanduo... Apjuoksi mus visus ne tik prieš sodybos šeimininką, kuris taip dosniai mum sumokėjo, bet ir prieš visus žmones... Argi tai yra inžinieriaus darbas?
Inžinierius, atėjęs prie prūdo, pamatė — viršininko priekaištai teisingi, griovio dugnas iškastas nepakankamai giliai ir dėl to vanduo nebėga. Jis tuoj įsakė griovį pagilinti, bet kai atkasė iki prūdo, vanduo ir vėl nebėgo, nes prūdas su visu vandeniu vėl nusmego gilyn į žemę.
— To dar betrūko, kad turėdami tiek mašinų nesugebėtume iš balos išleisti vandens... — stebėjosi jau ir inžinierius, ir jo viršininkas.
Paliepė griovį dar pagilinti, bet ir iš to niekas neišėjo — vanduo nebėgo.
Tada pasikvietė mokslininkus, darė gręžinius, bet nė vienas grąžtas nėjo giliu, kaip penkiasdešimt metrų. Tokiame gylyje patys kiečiausi ir atspariausi grąžtai ištirpdavo ir visos pastangos ištirti kas yra giliau nueidavo perniek... Pagaliau visi pagalvojo, žinoma, labiausiai toj srity be galo daug išsilavinę mokslo žmonės, ir padarė tokį, bemaž genialų, sprendimą:
— Netoli žemės paviršiaus yra labai karštos ir kietos uolėnos, dėl to visi grąžtai, neatlaikę tokios temperatūros, sutirpsta. Geriau tokių balų visai nemelioruoti, nes nusausinus gali atsiverti ugnikalnis ir išsiveržti žemės lava ir sudegti bei sugadinti visą gamtovaizdį... Kadangi žemės giliuose sluoksniuose vyksta aktyvūs procesai, tai kasant griovį prūdas grimzta vis gilyn ir gilyn... Dėl to grioviais šitos balos nusausinti neįmanoma...
Sausintojams teko užversti į gilią daubą panašų griovį. Jie atsiprašė senelio, kad negalėjo nudirbti sutartų darbų ir išvažiavo.
Visi sodybos gyventojai nustebo, kai rytmety atėję prie tvenkinio pamatė — jis vėl buvo pakilęs į viršų ir plytėjo toj pačioje vietoje, kaip ir prieš sausinimą.
Kai Liuciferis iš velniukų sužinojo, kad pasibaigė balos sausinimas, jis piktai nusijuokė ir pasakė:
— Tegu niekas nekiša nagų į mano valdas. Jie yra bejėgiai prieš pragaro žabangas ir niekada niekas su jokiomis mašinomis manęs nenugalės, neprivers keisti gyvenamos vietos...
Pragaro velniai, įsitikinę savo valdovo galybe ir labai patenkinti šia Liuciferio pergale, iš visos gerklės sušuko “Valio” ir jo garbei paplojo katučių.