Rašyk
Eilės (78096)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 5 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Veikia:
Jis, Ji, Padavėja.

I dalis.


Scenoje dvi kėdės ir apvalus staliukas, primenantis kavinės staliukus. Prie staliuko sėdi Jis ir Ji. Ji pasirėmusi alkūnėmis į stalą, delnais laiko galvą. Jis atsilošęs kėdėje.

Jis. Sveika... ir vėl susitikome...
Ji. Taip...
Jis. Kas šįkart..? Vėl barniai, pyktis... ir taip toliau?
Ji. Ne... šįkart norėčiau tavęs nepažinti... apsimesti, kad štai čia tavęs nėra, bet nesugebėčiau to padaryti.
Jis. Tu gali tiesiog tylėti... kurį laiką. Leisk, kalbėti man. Nors aš nežinau ką tau pasakyti... Mačiau tave, prieš kelias dienas, gatvėje. Truputį susinervinau tada, nes pakankamai sunku žiūrėti į tave, netgi dabar sunku. Šįkart aš galvoju, ką aš čia veikiu, kur norėčiau būti.
Ji. O kur galėtum būti..? Kas nors tavęs laukia?
Jis (su nostalgija balse). Laukia... tik ne čia, nes tu manęs jau senai nebelauki ir apskritai aš turiu kažkokį kitą gyvenimą, kurį bandau lipdyti iš mozaikos dalelių...
Ji (pertraukia jį). Kas tavęs laukia... kas (juokiasi)?
Jis. Tas gyvenimas įspūdingesnis, nei buvo mudviejų... jis yra eternal. Aš stengiuosi jį tokį sukurti, bet man niekada nepavyks jei, tamsta, kišis. Taip, kai kas buvo... buvo įspūdinga ir keista, bet dabar... to jau nebėra... pati sakei The End! Kodėl užėjau čia būtent šįvakar.
Ji. Tave traukė ateiti... tave vis traukia ten, kur aš...
Jis. Kas mane gali traukti... išskyrus tamstos raganavimus?
Ji. Tai štai, aš jau ir ragana patapau...
Jis. Ragana, kurią aš myliu...
Ji. O aš tau pasakojau apie ežiuką muilo burbule?
Jis. Rodos... bet tiksliai nepamenu... Man vis viena... Susigrąžinti praeitį – įskaudinti kitą!
Ji. Ką? Ką tu galėtum įskaudint?
Jis. Šiuo metu? Nieko... Žinai, aš vis kurdavau scenarijus, kas bus mums susitikus, taip, akis į akį. Daug jų prikūriau, bet nei vienas neatitinka šito. Keista matyti tave vėl sėdint čia, priešais mane. Aš pamenu mūsų kelionę į Vokietiją... tu pameni? Tai buvo tavo mintis, turėtum prisiminti. O kas kitas, jei ne tu, prisimins?
Ji. Ar tau būtina tai priminti? Pakanka to, kad tu čia.
Jis. Ką!?

Scenoje dingsta šviesa. Jai įsižiebus ji stovi vienoje scenos pusėje, jis – kitoje. Abu laiko telefonų ragelius, pridėję prie ausies. Nuo ragelių nukarę laidai.

Ji. Sveikas...
Jis. Sveika... Tiesą sakant nesu visiškai sveikas, nes kalbu su tavimi, bet šito nenegrinėsime.
Ji. Sutinku. Kur tu?
Jis. Kaip kur? Aš namuose...
Ji. Nemanau... Aš neturiu tavo namų telefono numerio... galų gale, aš skambinau draugei... Gal gali ją pakviesti..?
Jis. Ne.
Ji. Kodėl..?
Jis. Dėl dviejų priežasčių: aš noriu pakalbėti su tavimi, tavo draugės čia nėra. Aš savo namuose.
Ji. Aš nežinau tavo namų telefono numerio.
Jis. Tai, kodėl tada skambini man į namus? Tu nori mane pamatyti?
Ji. Ne... aš nenoriu tavęs matyti.
Jis. Kodėl?
Ji. Negi tau dar kyla klausimas “kodėl”?
Jis. Ne. Bet aš vis viena norėčiau susitikt...
Ji. Kas per garsai?
Jis. Aš rūkau (užsirūko).
Ji. Ne, tai ne tai. Ne toks garsas.
Jis. Aš čiulpiu cukrų.
Ji. Tavęs nepykina? Na, cigaretės ir cukraus skonis.
Jis. Ne, aš rūkau mėtines, pameni?
Ji. Ne. Man rodos, tu visad rūkei “original”.
Jis. Tada, kai susitikom rūkiau mėtines.
Ji. Tu neketini mesti?
Jis. Ne. Man patinka rukyt. Vis dėl to, norėtum susitikt?
Ji. Ne...

Scenoje dingsta šviesa. Pasigirsta bildesys, miesto garsai, traki muzika. Įsižiebus šviesai jiedu sėdi prie stalo. Jis rūko. Jos rankos antrankiais prirakintos prie kėdės.

Jis. Taigi, tu manęs nekenti?
Ji. Ne.
Jis. Bet aš vis viena nesuprantu, ką aš čia veikiu.
Ji. Manau tu tik sėdi ir rūkai...
Jis. Tave tai nervina?
Ji. Tiesą pasakius? Taip.
Jis. Kodėl tu tiesiog neatsistoji ir neišeini?
Ji. Todėl (žvilgsniu parodo į antrankius).
Jis. Suprantu.
Ji. Ką tu supranti?
Jis. Suprantu kodėl neišeini... manau, tai...
Ji. Man nereikia tavo teorijų, nes girdėjau jas visas. Jos man tiesiog pabodo... girdi?
Jis. Taip. Loud and clear!
Ji. Kodėl pats netsistoji ir neišeini?
Jis. Todėl, kad man patinka čia sėdėti... su tavimi.
Ji. Sakei, kad tau sunku. Jus sakei...
Jis. Taip, sunku... bet man tai patinka.
Ji. Tu klaikus!
Jis (juokdamasis). Taip, išties tu teisi.
Ji. Tu klaikus....
Jis. Jau girdėjau (užgesina cigaretę į stalą).
Ji. Kas tai, sadomazochizmo forma, kurią tu naudoji?
Jis. Ne, niekada nebuvau sadomazochistas. Tu buvai, aš – ne. Arbatos?
Ji. Neatsisakyčiau, bet (žvilgteli į antrankius).
Jis. A... tai menka bėda. Jos praktiškai nėra. Padavėja! Arbatos prašom.

Įeina jauna mergina, nešina padėklu, ant kurio stovi arbatinukas ir trys puodeliai. Prieina prie stalo ir padėjusi padėklą, deda ant stalo puodelius, arbatinį. Jis tuo metu paima jai už užpakalio.

Ji. Tu nepasikeitei...

Padavėja, padėjusi viską ant stalo, šypteli jam ir išeina iš scenos.

Ji. Vienas, du... mes kažko laukiame?
Jis. Tu žinai, jog aš visad kažko laukiu.
Ji. Bet ar būtina laukti šiandien?
Jis. Sugar love, my sweet – heart, sugar love.
Ji. Velniop tave! Gal įpilsi arbatos?
Jis. Ak, taip.

Jis atsistoja, įpila arbatos į vieną puodelį, paima jį į ranką ir girdo ją.

Jis. Žinai, šiuo metu tu tokia gležnutė. Aš rūpinsiuos tavimi (šypteli). Man tai patinka. Man patinka rūpintis tavimi. Žinau, kad nenorėčiau tavęs matyti, kad nenorėjau, bet man patinka rūpintis tavimi.
Ji. Tu šlykštus!
Jis. Žinau (šypteli)...
Ji. Bet ačiū už arbatą.
Jis. Nėra už ką. Žinau, šis posakis beprasmis, bet tiek to.

Jis atsisėda ant kėdės, padėjęs puodelį ant stalo, užsikelia koją ant kojos. Žvilgteli į laikrodį.

Jis. Na, na, na... vėluoja. Nemėgstu vėluojančių žmonių.
Ji. Ir vis dėl to, ko gi tu lauki?
Jis. Pamatysi, amžinai juk nevėluos. O kai ateis, tai pamatysi. Tiesą sakant, galėtų ir pasirodyti jau.
Ji. Tu mane myli?
Jis. Kas čia per klausimas? Kaip šlapiu skuduru per veidą! Aišku, kad myliu.
Ji. Aš irgi tave myliu. Noriu, kad žinotum tai.

Įeina padavėja ir įneša dar vieną kėdę, kurią pastato atokiau nuo staliuko. Tada atsisėda ant jos.

Jis (atsisuka į padavėją). Aš laukiau tavęs!
Padavėja. Atleisk, kad vėluoju. Užtrukau darbe.
Jis. Nieko, nieko... aš tik buvau pradėjęs truputį nervintis. Arbatos?
Padavėja. Būtų puiku.

Jis atsistoja ir įpylęs arbatos į naują puodelį, nuneša padavėjai. Padavęs puodelį, pakšteli į lūpas. Ji bando išsilaisvinti.

Ji. Ką tu darai?
Jis. Nieko. Įpyliau jai arbatos ir padaviau. Matai, jog ji pavargusi po darbo dienos. Užjausk žmogų.
Ji. Tu...
Jis. Ką aš? Juk sakiau, kad myliu tik tave, ežiuk, tik tave, pameni?
Ji. Beprotis, mergišius!
Jis. Klysti. Aš viso proto. Be to, jei nepamiršai, tokių kaip “mes” nebėra, jau senai.
Ji. Žinau.
Jis. Tai kodėl širsti?
Ji (kiek pyktelėjusi). Aš tik norėjau su tavimi pakalbėti, kaip su žmogumi, o tu? O tu atsitempi kažkokią padavėją!
Jis. Meluoji... jau senokai tu nenori manęs akyse regėti ir aš taip pat. Myliu tave brangioji.
Ji. Nereikia, baik! Nustok tai kartoti. Juk žinai, kad nemyliu tavęs.
Jis. Kodėl tada aš sėdžiu čia? Kodėl čia sėdi tu? Kas tai, jei ne meilė?
Ji. Tu kvailys! Tu visiškas idiotas. Ir ta tavo padavėja...
Jis. Ššš... daugiau nė žodžio. Mudu mylėjome vienas kitą. Dieve, esame slapti meilužiai, bėgantys nuo realybės. Žinai, kaip dabar norėčiau tave pasmaugti! Nes žodžių tau apibūdinti, jau senai neliko.
Ji. Tu šlykštus. Kodėl aš tave myliu?
Jis. Todėl, kad nepajėgtum neapkęsti.
Ji. Galbūt, bet nekęsti lengviau nei mylėti.
Jis. Žinau... Kalbam toliau?
Ji. Mūsų pokalbis ir nebuvo nutrūkęs...
Jis. Nutolom nuo temos.
Ji. Nuo kokios temos?

Jis atsisėda ant kėdės ir rankomis pasiremia į stalą.

Jis. Nuo temos, skambiu pavadinimu, “Mes”.
Ji. Mūsų jau senai nebėr.
Jis o gal tu klysti? Juk klysti taip žmogiška...
Ji. Nefilosofuok! Nekenčiu šito, apskritai nekenčiu, kai tokie žmonės kaip tu filosofuoja...
Jis. Kokie tokie?
Ji. Tušti...
Jis. Manai, kad aš tuščias žmogus?
Ji. Ne, nemanau. Manai tu.
Jis. Suktas argumentas. Ar pameni Ezopo šeimininką? Manau, aš primenu jį.
Ji. Tu teisus. Tu visiškai teisus.
Jis. Matai, kartais aš neklystu. Ežiuk.
Ji. Nevadink manęs taip.
Jis. Kodėl? Kodėl turėčiau tavęs nevadinti ežiuku?
Ji. Todėl, kad tos dienos senai baigėsi.
Jis. Taip, tos dienos senai baigėsi ir šiandien tu vėl užmigsi nusisukusi nuo manęs, ir vėl tyliai sušnabždėsi “labanakt”, o aš kažkur dingsiu, kai užmigsi. Gražu, gražu (su ironija).
Ji. Tu teisus, klysti tik dėl vieno, kol neišnyksti – aš neužmiegu.
Jis. Galbūt, todėl visad atsikeli nuo ašarų paraudusiomis akimis.
Ji. Verkiu, bet ne dėl tavęs... ir ne dėl savęs... man gaila jos (žvilgteli į padavėją), gaila jos naivumo, to šlykštaus naivumo, kuris jai leidžia tikėti tavimi.
Jis. Galbūt, tai ne naivumas? Galbūt ji nori tikėti, kad ją myliu?
Ji (nusišypso). Myli. O man rodos patenkini žmogiškus poreikius. Kas rytą vis grįžti į mano lovą, nes ten tavęs laukia meilė.
Jis. Meilė atsukusi man nugarą?
Ji. Meilė skirta kažkam kitam, bet ne tau.
Jis. O kam tada?
Ji. Kai sužinosiu, pasakysiu. Žinai, didžiausias skirtumas tarp mudviejų yra tas, kad tu apačioje, o aš viršuje gyvenu. Tu niekada nemokėjai ten pakilti. Visada laiko trūkdavo. Niekada nesupratai, kad gana to, ką turi, kad pakiltum aukštyn.
Jis. Tu teisi...

Jis atsistoja ir priėjęs prie jos išlaisvina ją iš antrankių, kuriais ji buvo prirakinta prie kėdės.

Jis. Laisvas... tu laisva...

Jis nuleidžia galvą žemyn. Ji atsistoja, paima jo veidą tarp delnų ir pakšteli į lūpas. Tada vėl atsisėda ant kėdės.

Jis (stovi kaip stovėjęs). Kodėl neišeini? Aš juk sakiau, jog tu laisva... aš nemeluoju, tu laisva!
Ji. Aš ir prieš penkias minutes buvau laisva. Dabar laisvas tu.

Uždanga.

II dalis.

I scena.


Scenoje dvigulė lova. Jis ir ji sėdi atsukę vienas kitam nugaras, skirtingose lovos pusėse.

Ji. Šianakt tu vėl dingsi?
Jis. Taip.
Ji. Ką tokio turi ji, ko neturiu aš?
Jis. Meilę man.
Ji. Manai, aš nemyliu tavęs?
Jis. Senai sakei, kad nemyli. Aš net neįsivaizduoju, kodėl tu čia. Ko tau čia reikia?
Ji. Tu juk dingsti, kas naktį. Kodėl nepakvieti jos čia?
Jis. Nenoriu. Tu esi mano žmogus, aš myliu tave...
Ji. Tai ne meilė.
Jis. Aš manau, kad meilė. Tik taviškė man jau senai ištirpo. Paklausk savęs, kiek metų nematėm vienas kito, kiek dienų tuose metuose? Kiek dienų praėjo iki šiandienos nuo to laiko, kai sningant mes nuėjome į skirtingas puses, neatsigręždami vienas į kitą?
Ji. Daug...
Jis. Ir štai šiandien aš sutinku tave. Dabar tu mano miegamajame.

Jis užsirūko.

Ji. Nerukyk.
Jis. Žinau, tu rūkei nuo trylikos... trylika, gražus skaičius... dar paauglystėje metei, o aš štai rūkau. Leidžiu sau tai daryti.
Ji. Neik šianakt niekur.
Jis. Negaliu.
Ji. Kodėl?
Jis. Todėl, kad tu neliksi čia; tavęs nebus nei rytoj, nei poryt.
Ji. Bet šiandien aš čia.
Jis. Šiandien aš užstrigau sapne, kurio sapnuoti nenoriu. Šiandien mes kitokie, nei buvom tądien, kai svaigom vienas kito glėbyje. Šiandien manyje nėra nė lašo to nuodo, kuris nunuodijo tavo meilę man. Bet aš vis viena nemoku šypsotis ir gyvenu, kaip... nė vienas žmogus šioj žemėj negyventų.
Ji. Tu dar rašai? Norėčiau prieš miegą paskaityti ką nors iš tavo repertuaro.
Jis. Ne. Aš nerašau, o visą kitą surijo ugnis.
Ji. Kodėl tu tai padarei?
Jis. Norėjau to atsikratyti visiems laikams. Norėčiau, kad išeitum.
Ji. Tikrai?
Jis. Ne, nes negalėsiu pamiršti tavęs dar ilgą laiką. Negalėsiu pamiršti, kaip mes mylėjomės. Manau, reiktų parduoti šitą lovą.
Ji. Kodėl?
Jis. Ne visi prisiminimai yra malonūs. Šis bus skausmingas.
Ji. Žinai, man nėra skaudu prisiminti tave.
Jis. Aš manau. Aš vis dar turiu tą laišką, kuriuo palikai mane. Apie išsiskyrimą pranešti laišku. Kodėl nepasakei to į akis?
Ji. Galbūt, taip man buvo lengviau.
Jis. Taigi, kai palikai mane, tu vis dar mylėjai?
Ji. Ne.
Jis. Tai kodėl tada ant popieriaus, o ne į akis?
Ji. Aš nenoriu šito nagrinėti, tik ne čia, tik ne šiandien.
Jis. Juk kada nors aš vis viena turiu sužinoti tiesą.
Ji. Kas tau iš tos tiesos?
Jis. Man visad patiko tiesa, aš niekada nemelavau tau.
Ji. Tikiu. Tau nebuvo priežasties meluoti.
Jis. Nes mylėjau tave. Šiandien aš jau kitas žmogus, kurio tu nepažintum, sutikus gatvėje...
Ji. Tu niekada nemokėjai manęs išgirsti...
Jis. Tai priežastis?
Ji. Taip.

Ji užsidengia veidą rankomis.

Jis. Tu verki?
Ji. Ne. Niekada neverkiau dėl tavęs.
Jis. Meluoji...
Ji (patraukia rankas nuo veido). Ką? Ką tu nori išgirsti? Kad tą cukraus gabalėlį, kurį vadini mūsų meile, ištirpdė mano ašaros?
Jis. Man kartais pritrūkdavo tiesos iš tavo lūpų, kaip kad šią akimirką. Bet šią akimirką aš ją sužinojau.
Ji. Maniakas... Tau buvo malonu tai girdėti?
Jis. Meluočiau, jei pasakyčiau ne. Man buvo malonu, bet ne taip liguistai, kaip tu esi linkus manyti. Tu juk žinai, kad visad mylėjau tave.
Ji. O kai miegodavai su ja? Ar ir tada mylėjai mane?
Jis. Net ir tada. Tu niekada nebuvai itin kantri, tad man teliko tyliai pasitraukti. Nėra idealių žmonių, toli gražu ir aš nemoku būti idealus.
Ji. Mes pernelyg skirtingi žmonės.
Jis. Žinau, bet vis viena nuspręndžiau kurti ateitį su tavimi.
Ji. Manai, kad suklydai?
Jis. Ne.

Scenoje pasigirsta Mocarto muzika.

Jis. Ar girdi Mocartą? Ar supranti jį?
Ji. Girdžiu, bet nemanau, kad suprantu.
Jis. Aš bėgsiu dar daug dienų...
Ji. Aš išvažiuoju po dviejų savaičių į užsienį. Nežinau kada vėl grįšiu į Lietuvą.
Jis. O mes?
Ji. Mūsų senai nebėra.
Jis. O žaidimas?
Ji. Jis tęsiasi...
Jis. Jei žaidimas vis dar tęsiasi, ar nemanai, kad būtų laikas pakalbėti apie mus?
Ji. Ne, nemanau. Mes tai “sugar love”, atominis junginys, skylantis per dešimtąsias sekundės dalis. Aš noriu, kad kitą savaitgalį tu neišeitum.

Jis atsistoja ir neatsigręždamas išeina. Lėtai užgęsta šviesos.

II scena.


Lėtai užsidega raudona šviesa. Scenoje stovi dvigulė lova, didelis langas ir kėdė priešais jį (schema: kėdė-langas-lova). Jis ir padavėja sėdi ant lovos apsikabinę. Ji sėdi ant kėdės ir žiūri į juos.

Padavėja (P.). Tu atėjai, tu net neįsivaizduoji, ką man tai reiškia. Aš pasiilgau tavęs. Aš mačiau tave, geriant arbatą su ja. Tada maniau, kad nebenoriu tavęs matyti. Bet štai tu čia ir aš išsiilgau tavęs.
Jis. Aš taip pat tavęs pasiilgau. Aš galvojau apie tave tądien. Gėrėm arbatą pas tave vien dėl to, kad pamatyčiau tave. Visą tą laiką galvojau apie tave.
P (pabučiuoja jį). Aš tavęs labai pasiilgau. Kas tau? Kodėl tavo veidas toks?
Jis. Niekad nespręsk iš mano veido apie mano jausmus.
P. Aš tave gerai pažįstu. Sakyk, kas?
Jis. Nieko, viskas gerai. Pasiilgau tavęs. Vieną dieną tu mane paliksi. Kaip ir daugelis kitų žmonių, buvusių mano gyvenime. Jie visi kažkur išskubėjo.
P. Ką? Ką tu čia šneki? (Apkabina jį.) Kaip aš galėčiau tave palikti?
Jis. Aš juk nesakau, kad tai įvyks rytoj ar poryt... tai gali įvykti po mėnesio, po dviejų ar trijų.
P. To nebus niekada, be tavęs aš neišgyvenčiau. Kodėl taip šneki?
Jis. Aš pernelyg gerai pažįstu save ir savo likimą. Aš, rodos, žinau kokią staigmeną jis man ruošia rytdienai.
P. Neįmanoma numatyti savo likimo. Kodėl tu nepalieki jos? (Parodo į langą.)
Jis. Negaliu. Tu vieną dieną paliksi mane dėl jos. Mes nemokame gyventi, kartu – aš ir ji, bet taip pat negalime vienas be kito.
P. Palik ją, mes būsime laimingi kartu.
Jis. Aš laimingas dabartine  padėtimi.
P. Tu žaidi keistą ir pavojingą žaidimą, kurio aš nesuprantu ir nenoriu suprasti.
Jis. Vieną dieną suprasi, tai vadinama: meile.
P. Tu manęs nemyli?
Jis. Myliu, bet meilė tau kitokia. Ją myliu kažkaip nesveikai.
P. O, tądien, kai paliksiu tave, paleisi mane?
Jis. Taip. Paleisk, jei myli, rodos, taip sakoma.
P. Kodėl, vis gi, tu taip staiga pradėjai kalbėti apie tai?
Jis. Todėl, kad vieną dieną tai nutiks. Aš ruošiuosi tam, jau šiandien.
P. Pamiršk šitą sunkią temą. Gyvenkime toliau, negalvodami paie rytojų.
Jis. Juk, vis vien, vieną dieną teks susimąstyti, kas bus rytoj. Nors tas rytojus, sėdint tyloje, atrodo toks tolimas ir neįmanomas, mes turime apie jį pagalvoti. Myliu tave.
P. Man, rodos, tu myli ją. Taip, tu myli ją ir todėl taip šneki, todėl šiandien tu toks šaltas ir tyliai mąstantis, kaip atsikratyti manimi, nepaliekant manęs.

Padavėja atsistoja nuo lovos ir užsidengia veidą delnais.

Jis (pasimetęs). Kodėl tu taip manai?
P. Aš nesu akla, aš mačiau, kaip tu žiūrėjai į ją. Išeik, prašau tavęs, išeik!
Jis. Aš noriu pasilikti su tavimi.
P. Tau trūksta sekso, taip?

Padavėja nuplėšia nuo savęs drabužius.

P. Imk mane. Imk mane, bet tegu rytoj aš nubusiu viena. Tegul rytoj nebūna šalia tavęs, žmogaus kuris mane šitaip pažemino.
Jis. Aš negaliu. Negaliu tavimi patikėti. Negaliu patikėti, tuo ką sakai, aš juk myliu tave.
P. Kokia ta tavo meilė, jei negali palikti jos dėl manęs? Kokia ta tavo meilė..?
Jis. Apsirenk, jei tai paskutinė mūsų naktis, aš nenoriu tavimi naudotis.

Jis atsistoja, pakelia padavėjos drabužius ir pridengia ją. Tuo pat metu gauna antausį ir bučinį.

P. antausis už tai, kad naudojaisi manimi. Bučinys – už atvirumą, nors ir pasivėlinusį.
Jis. Aš suprantu tavo pyktį, tik... aš niekada tau nemelavau.
P (nusišypso). Toliau gali netarti nė žodžio.
Jis. Leisk man tave apkabinti ir pabučiuoti paskutinįsyk..

Padavėja linkteli. Jis apkabina ją ir pabučiuoja. Jis išeina iš scenos, užgęstant šviesoms.


III scena.


Scenoje dvigulė lova. Jis ir ji sėdi atsukę vienas kitam nugaras, skirtingose lovos pusėse.

Jis. Tu kaip juoda katė vis perbėganti mano gyvenimo kelią. Šiąnakt tu jį perbėgai paskutinįsyk.
Ji. Tu nori mane nužudyti?
Jis. Neišdrįsčiau. Aš narkomanas, tu – narkotikas. Mes kartu - atominis junginys, bet tokie junginiai ne itin patvarūs. Šiąnakt kuris nors išeisime iš čia, kitas – liks. Žinai, aš ją mylėjau.
Ji. Aš žinau...
Jis. Tai kodėl, po velnių, perbėgai man kelią, eilinį kartą? Juk galėjai stovėti kažkur nuošalėj.
Ji. O sugar love?
Jis. Too much sugar... too much...
Ji. Nuo per daug cukraus pasidaro kartu gerklėje?
Jis. Pernelyg kartu, brangioji, pernelyg kartu. Man iki gyvo kaulo įgrįso sugar love.
Ji. Kodėl nepaklausi, kaip aš jaučiuosi?
Jis. Aš nenoriu žinot. Man tai mažai rūpi.
Ji. Tu niekada nepasikeisi, tau rūpi tik tu pats.
Jis. Žinai, man rūpėtų, kaip tu jautiesi, jei ne kelios aplinkybės, įskaitant ir sugar love.
Ji. Pyksti?
Jis. Taip. O kaip tu reaguotum mano vietoje, tokioje pačioje situacijoje?
Ji. Nežinau. Tu turbūt teisus, taip reaguodamas, bet, kita vertus, tu galėjai daug ką pakeist.
Jis. Laiko atgal negaliu sugrąžinti, jis praėjo ir... negrįš.
Ji. Tu išeisi ar aš?
Jis. Aš.
Jis atsistoja ir išeina iš scenos. Pasigirsta miesto garsai. Ji užsidengia veidą delnais ir nukrinta ant lovos.

Uždanga.
2005-03-26 21:26
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 12 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2009-09-17 12:29
Varniukė
gražūs dialogai... :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2009-01-04 13:45
Arbatinukas Vėl
kas kartą paliekant dar vieną, mane stebina visagalis vyrų egocentrizmas. jų sugebėjimas matyti savo tragedijos dalį kaip reikšmingiausią ir skaudžiausią. perskaičius "tai" noriu surikt "o taip, moterys irgi turi sielą".
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2006-01-27 23:04
Beprotis
tu debilas...
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-08-27 11:37
Mėnulio vaikas
Tas "jis-ji" labai jau primena J.Erlicko kūrybą...
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-04-20 21:38
Great Pretender
Ksanto savininkiskumas ir pripazinimo troskimas tapo manija. Meile, tiesa, kartais irgi tampa manija. O skausma daznai susikuriam patys. Kartais tiesiog tam, kad skaudetu. Ne tiesa?
Perfrazuojant viena toki posaki: didelei sirdziai didelis skausmas...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2005-04-13 10:50
Killerloop
tokius veikėjus jau esu regėjęs. jis ji. negražu vogti kitų mintis. paskaityk pirmuosius scenarijus, pamatysi.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2005-04-01 16:12
decay
pf....
banalybe.
10000 kartu "myliu-nemyliu-mylejau-nemylejau" ir tt ir pan.
kazkox sureiksminimas. kas nereiksminga. idomu, kaip pats vertinsi si savo kurini po kokiu 50metu. hm.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-03-31 17:21
Dunkelheit
mhm........... jausmu anatomijos meginimai. ka ash zinau, ne man suprast, nes mastau kitaip. niekuomet nereikia stengtis iwardinti to, ka jauti. Kita wertus, kai wiskas einasi nesklandziai, pradedama knisinetis sawo ir kito samoneje bei pasamoneje, prieinama paciu nerealiausiu iswadu ir nesekmes ispuciamos iki egzistenciniu problemu lygio. nieko nuostaBAUS, galimas dalykas, man irgi taip bus. kada nors. jau zinau kelis zmones, kurie megino zudytis issiskyre su mergina. kokia nesamone, spjaudausi dabar as, bet spjaudausi todel, kad nesu atsidurus ju wietoje. myli - nemyli yra wienas esminiu gywenimo zaidimu, kuris gali nuwesti kur nors, o gali ir i niekur. linkiu tau nenueit i niekur. nes pritariu pagaliukams, kad dialogai neweda niekur. tai tik nuosawu zaizdu padraskymas, sasu nuplesimas. prastas iprotis, mano mielas, gana prastas.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2005-03-30 16:32
viena skruzdėlė
aš išeisiu. neištvėriau cukraus ir daugtaškių.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2005-03-27 17:55
ir kiti
apstu rašybos klaidų. poros žodžių rašyti autorius nemoka. padėsiu: "sadomazochizmas" ir "žvilgteli". ... tie visi pokalbiai niekur neveda. nebrandus spektaklis.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2009-01-04 13:45
Arbatinukas Vėl
kas kartą paliekant dar vieną, mane stebina visagalis vyrų egocentrizmas. jų sugebėjimas matyti savo tragedijos dalį kaip reikšmingiausią ir skaudžiausią. perskaičius "tai" noriu surikt "o taip, moterys irgi turi sielą".
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2006-01-27 23:04
Beprotis
tu debilas...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2005-08-27 11:37
Mėnulio vaikas
Tas "jis-ji" labai jau primena J.Erlicko kūrybą...
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-04-20 21:38
Great Pretender
Ksanto savininkiskumas ir pripazinimo troskimas tapo manija. Meile, tiesa, kartais irgi tampa manija. O skausma daznai susikuriam patys. Kartais tiesiog tam, kad skaudetu. Ne tiesa?
Perfrazuojant viena toki posaki: didelei sirdziai didelis skausmas...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2005-04-13 10:50
Killerloop
tokius veikėjus jau esu regėjęs. jis ji. negražu vogti kitų mintis. paskaityk pirmuosius scenarijus, pamatysi.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2005-04-01 16:12
decay
pf....
banalybe.
10000 kartu "myliu-nemyliu-mylejau-nemylejau" ir tt ir pan.
kazkox sureiksminimas. kas nereiksminga. idomu, kaip pats vertinsi si savo kurini po kokiu 50metu. hm.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-03-31 17:21
Dunkelheit
mhm........... jausmu anatomijos meginimai. ka ash zinau, ne man suprast, nes mastau kitaip. niekuomet nereikia stengtis iwardinti to, ka jauti. Kita wertus, kai wiskas einasi nesklandziai, pradedama knisinetis sawo ir kito samoneje bei pasamoneje, prieinama paciu nerealiausiu iswadu ir nesekmes ispuciamos iki egzistenciniu problemu lygio. nieko nuostaBAUS, galimas dalykas, man irgi taip bus. kada nors. jau zinau kelis zmones, kurie megino zudytis issiskyre su mergina. kokia nesamone, spjaudausi dabar as, bet spjaudausi todel, kad nesu atsidurus ju wietoje. myli - nemyli yra wienas esminiu gywenimo zaidimu, kuris gali nuwesti kur nors, o gali ir i niekur. linkiu tau nenueit i niekur. nes pritariu pagaliukams, kad dialogai neweda niekur. tai tik nuosawu zaizdu padraskymas, sasu nuplesimas. prastas iprotis, mano mielas, gana prastas.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2005-03-30 16:32
viena skruzdėlė
aš išeisiu. neištvėriau cukraus ir daugtaškių.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2005-03-27 17:55
ir kiti
apstu rašybos klaidų. poros žodžių rašyti autorius nemoka. padėsiu: "sadomazochizmas" ir "žvilgteli". ... tie visi pokalbiai niekur neveda. nebrandus spektaklis.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą