Ten, kur pasakos gyvena

Ten, kur pasakos gyvena

  Išaušo vėsus vasaros rytas. Saulė lėtai kopė dangumi. Kažkur medyje įkyriai kranksėjo varna. Angelas Dominykas pramerkė vieną akį. Vaizdas akį džiugino. Tada atmerkė ir antrą. Gražu buvo aplinkui – miestas po truputį budo iš nakties miego. Dominykas nukeliavo prie Vilnelės, nusiprausė ir kruopščiai išsivalė dantis. Netrukus pabudo geriausias Angelo draugas Šuo Pranciškus ir jie patraukė į Sereikiškių parką.
  Į miestą atėjo diena. Žmonės vaikščiojo po parką, vaikai suposi karuselėse. Kažkas dainavo ir, nors aplink buvo didelis šurmulys, Angelas Dominykas išgirdo žodžius:
- Triušiai, paukščiai, vabalai
  Sveikina tave linksmai:
  Nors ir neturi sparnų,
  Pakilai virš debesų!
  Tra lia lia lia lia lia lia...
- Tra lia lia lia lia lia lia! - dainavo Dominykas. - Prisimeni, Pranciškau, kaip mes pagavom Pavasario Vėją? Aš irgi skridau virš debesų. Visas Vilnius buvo man po kojom.
- Žinoma, o mano nuostabi uoslė jį atrado! - atsakė Šuo, bet Angelas jo jau nebegirdėjo. Dominyko dėmesį patraukė maža, tamsiaplaukė mergytė su mama. Jos sėdėjo po rožių krūmu ir dainavo. Angelas atsiminė savo mamą. Prieš akis kaip senas filmas prabėgo vaikystės prisiminimai: jūra, klykiančios žuvėdros, mamužė (taip Angelas vadino savo mamą). Ji turėjo geltonus kaip kopų smėlis plaukus ir jūros spalvos sparnus...
  Kitą rytą Dominykas su Pranciškumi patraukė link jūros. Kelelis nepasirodė tolimas, nes eidami jie visą laiką dainavo. Be to, susitiko daug draugų: Kumeliuką Rapolą, pulką kvailų vištų su Gaidžiu Florentinu priešakyje, Karvytę Milę, kuri labai mėgdavo šnekėtis su boružėmis, Aviniuką Džiugutį ir daugelį kitų. Netrukus Angelas ir Pranciškus, netekę žado, jau stovėjo ant jūros kranto. Bangos ritosi viena per kitą ir dužo prie kojų, o sieloj dainavo pajūrio kopos. Po kelių valandų, atgavę žadą, draugai iškeliavo dingusios Dominyko mamužės ieškoti. Išvaikščioję visą pajūrį, išnaršę kopas, jie pagaliau rado ją besėdinčią ant švyturio stogo ir dainuojančią:
- Už bausmę leiskite mane prie jūros,
  Save išvysti jos drumstam vandeny
  Ir horizonte tingiai nykstančią burę
  Lydėt, kol ji išnyks toli, toli...
Mamužė buvo graži kaip vėdryno žiedas. Jos vardas buvo Ilzė. Vos pamačiusi Dominyką, iškart jį pažino...
  Visi trys ilgai vaikščiojo pajūriu, šokinėjo per bangas, žaidė su žuvėdrom ir lašišomis. Mamužė Dominykui papasakojo daug linksmų istorijų apie jį patį, parodė pirmąjį iškritusį dantuką, plunksną iš pirmojo sparno (Angelai kas 7 metai keičia sparnus), vaikystės žaislus iš kriauklyčių, akmenukų ir gintaro gabalėlių. Vėlai vakare du angelai ir šuo nuėjo miegoti į kopas. Ten mamužė Ilzė turėjo mažą trobesėlį su nedidėliu langu, visada žvelgiančiu į jūrą, žemomis lubomis ir durelėmis. Akimirksniu buvo paruošti guoliai iš žuvėdrų plunksnų, jūros putų ir saulės spindulių. Pranciškui teko garbė miegoti prie langelio.
  Nakties tyloje jūra dainavo lopšinę.
- Ak, kaip gera sugrįžti ten, kur vaikystės pasakos gyvena, -atsiduso Angelas Dominykas ir užmigo kūdikio miegu.