dievobėda

Rūstus, senas dievas,
dar nuo pagonybės laikų užsilikęs,
svaidos nuo Vilniaus bokštų
prakeiksmais
te sudega
te prasmenga
te supūva!
Kur pataiko, ten
tarsi šerkšnu pasidengia
pastatai ir žmonės
ir tiltai ir netgi šventovės
dievobėda.
O paskui mina takus,
kokie lenkai turistai,
pabaido varną ar katę,
nakties juodumo,
ir gąsdinas:
atseit ženklas, nelaimė bus
ojojoj
kaip gi kitaip – dievobėda.
Ir šitaip vis tęsias
ir galo tam nematyti.
Sunyks miestas,
dievobėdos apraizgytas,
išlekios žmonės.
Nebent nusiimtų kas batą ir spirtų,
aukštai aukštai
lyg futbolą kamuolį į dangaus vartus.
Taip spirtų ir pataikytų
senam dievui į nosį,
kad neišlaikytų pusiausvyros
ir šlepteltų užmarštin.