Mū mū

Du sparnai, vienas kūnas. Nepersiplėšk, paukšti!
Pieno neduosi – ne gulbė esi.
Ne tavo neršto metas Dievo lizduose.
Kas tave prie debesies prisiuvo?
Neapsimesk lopu, čirenimu klijuotu.
Kodėl pūkai šilti tau už danties užkliuvo?
Nelesk saulutės mūsų, netrupink spinduliais.
Užspringsi atspindžiu aky baikščios telyčios,
kurios kita akis žole rasoti lipa.

O telyčia - viena lauke karys.
Nors be sparnų, ir net čirent nemoka.
Pradurtų debesį ragu, bet šis dar trumpas pagalys.
Padangių komentatoriai tau žada rungtynių pratęsimą.
Nepersiplėšk, keturkoje, tarp dangaus ir žemės.
Juk tu daugiau už paukštį užsiauginai
skeltai vyžuotų kojų!
Tai ir sparnai užaugs.

Ganyk akių žvynais lopus padebesy.
Laiku sustok. Pati sakei, kad valandas pažįsti.
Į smėlio laikrodį supylei visą Neringą.
Sparnų augimas – pačių lėktuvų reikalas.
Šešiasparnius pas angelus įrašo.
Ten pievos prastos, paukščių nutupėtos.
Ne vienas padaras, iš pieno plaukęs,
grietinėje paskendo.
Ne tau, telyčia, mėlynas dangus!
Per amžių amžius tau mū mū.