Velykos

Cigarečių dūmai, patekę po rožinės lempos šviesa, atrodydavo romantiški. Marija, kaip ir visi sulaužyti svajotojai, įsigijo cinizmo kaukę, bet kartais jos gumytė plyšdavo ir dirbtinis veidas krisdavo žemėn. Dažniausiai tai nutikdavo paryčiais. Paryčiais daug kas krisdavo. Galima sakyti, beveik visi  baro lankytojai arba bent jau jų bokalai. Tada galėdavai prisėsti prie mažiausiai apšnerkšto staliuko su rožine lempa, užsikelti koją ant kojos ir rūkyti, rūkyti, rūkyti…

                                              ***

Juozapas dirbo kunigu. Ne buvo, o dirbo. Tiesa, parapijiečiai juo nesiskųsdavo:  mišias atskaitydavo tvarkingai, pamoksluose ko pritrūkdavo iš sielos, oratorinėmis gudrybėmis padailindavo. Ūkį, atrodo, irgi tvarkingai vedė, per daug neištvirkaudavo, žodžiu, bendrai miestelio nuotraukai pakviesti gėda nebūdavo.
Tik išpažinčių klausytis Juozapui nelabai patikdavo. Sėdi sau už tavo prosenelę senesnėj klausykloj,  nepatogu, kieta ir dar eilė ištikimųjų atsibodusiųjų laukia. O jų nuodėmės  kaip tarybiniai penkiaaukščiai vienodos: melavau, kaimynei pavydėjau, per Gavėnią sugriešyjau…Keiktis jam norėdavosi ir po sutanos rankovėmis pirštus sukinėdavo – kam tos atgyvenos šiais laikais įdomu! Išpažinčiai ruoštis - kaip laikraščiui rašyti, vis ko naujesnio, netikėto, ko dar atsitikę nebuvo reikia parankioti.
Kunigėlio akys sužibdavo nebent kokią jauną mergaičiukę ar bernužėlį pamačius – tie tai jau praskaidrindavo gyvenimą ir peno fantazijai pro klausyklos groteles prikuždėdavo. Merginos droviai, bet nuoširdžiai visas jaunas nuodėmes išguldydavo, o vaikiai taip stačiokiškai nuslėpti kokį grieką bandydavo, kad Juozapas vos nesusiprunkštęs laikydavosi.

                                              ***

Velykos mėgdavo žaisti šachmatais. Susisėsdavo visos keturi šimtai dvidešimt devynios, poromis pasiskirstydavo, o ta vienintelė likusi “žolę” pūsdavo arba kitoms trukdydavo. Ir vienu, ir kitu atveju galų gale ta nelaimėlė apversdavo kelias figūrėles ir Velykos pradėdavo apsivardžiuoti, iš pradžių kelios, o paskui visos keturi šimtai dvidešimt devynios. Tačiau jos buvo šviesos ir prisikėlimo šventės, todėl ir apsivardžiuodavo linksmai, nepiktai, kol visas apimdavo džiugus dūzgesys ir jos patraukdavo simbolizuoti pavasario į visas pasaulio šalis, jei tik kas laukdavo.

                                              ***

Kasmet važiuodama namo Marija svarstydavo, ar rūkymas – nuodėmė? Dar slėpdavosi nuo tėvų, tačiau tarp bažnyčios priesakų tabakas lyg ir nepaminėtas. Tokia ar panaši mintis kaskart dingteldavo kaip įvadas į savotiškas rekolekcijas vos autobusas palikdavo miestą ir horizontą užkariaudavo tiek pat mieli, kiek atsibodę vaizdai.
Gilinimasis į save nebūdavo visai betikslis. Mieste Marija neidavo į bažnyčią, bet kelionės gimtinėn visad kvepėdavo šiokiu tokiu sakralumu ir ramybe, ypač prieš didžiąsias šventes, kai ji eidavo išpažinties. Tiesa, paskutiniu metu dažniau nei Kalėdos ir Velykos ji nelabai begrįždavo – nebe pirmas kursas, paklausta būtų atsakiusi.   

                                              ***

Kunigas Juozapas prieš Velykas trindavo rankas. Tada mamų paragintas, močiučių pabaksnotas jaunimas gausiai traukdavo praktikuoti religiją ir baugščiai pasakodavo, oi pasakodavo klausykloje tokias istorijas, kad kunigėliui užsirašinėti kildavo noras.
Jis specialiai stengdavosi neįsidėmėti, kuris kokias nuodėmes vardina. Ne tiek iš savo pareigos, kiek iš malonumo komuniją į burną dedant spėlioti, ar tai šita mergička apie meilės naktį su mokytoju svajoja, ar ana tas bernas bijosi, kad rankos karpom nueis.
Ypač Juozapas laukdavo grįžtančių studentų. Beveik kaip tikrieji gimdytojai, tik dar su rašytojo aistra, kurią sukelia egzotika dvelkiančios istorijos, net nesvarbu, tikros, ar ne. Laukdavo, nes gyvenančių miestuose ir nuodėmės būdavo miestietiškos, didingesnės ir dažnai naujamadiškos, iki atkampesnių parapijų dar neatėjusios. Prityręs nuodėmių kolekcionierius žinojo, kad jos turi savo logiką, dėsnius ir anomalijas, todėl kaskart vėl susidūręs su įprastais “melavau” ar “nevaikščiojau kas sekmadienį į mišias” iš nusivylimo liepdavo sukalbėti dukart daugiau maldų ar litanijų nei reikėdavo pagal nusižengimų mąstą.

                                              ***

Tą pavasarį Marijos mintis apie rūkymą nutrūko iškart po pirmų “už” ir “prieš”. Didesnę bėdą mergina turėjo – nelabai jau katalikišką darbą buvo susiradusi.
”Na argi čia nuodėmė – juk tik šoku. Be to, ir pinigų pakankamai užsidirbu. Ne tik iš tėvelių neprašau, dar pati juos paremiu”,  - svarstė uosdama autobusinių degalų smarvę. “Net ir galvodami, kad padavėja dirbu, nelabai pritaria, o aš juk ten nuogut nuogutėlė…” - religingumą su tėvų požiūriu kergė. “O pinigus tai ima, neveblena, ” – vėl kipšiškai dingteldavo.
Taip ir mąstė Marija važiuodama, negatyvus ir pozityvus jaunoj galvelėj dėliojo. Naujas kilometras – naujas argumentas, ir tai gėda, tai pikta, tai nemalonu darėsi.

                                              ***

Pilkšva diena buvo didysis trečiadienis - apsiniaukusi, žvarboka, nešvari. Juozapui kasmet pavasario pradžioje per lauką einant šlykštu darydavosi – purvinas sniegas su smėliu sumišęs, viskas pažliugę ir, negana to, būtinai į šuns išmatas įlipi!
Bet į pavakarę reikalai taisėsi. Likus valandai iki mišių prie klausyklos nusidriekė nusidėjėlių eilutė, iš kurių, kunigo malonumui, kone kas antras dvidešimt penkerių neperžengęs.
Dvasiškas tėvelis akimirksniu visas negandas pamiršo, kiek kanonai leido rankoves pasiraitojo ir ėmėsi darbo: kur senesnis ir nuobodesnis, greit pavarydavo, poterių virtine nubaudęs, kur jaunesnis – dar pakamantinėdavo, nuodėmių niuansais pasimėgaudavo ir, jei istorijos negirdėtos būdavo, vos po keturias penkias “Tėve mūsų” duodavo. 

                                              ***

Iš susijaudinimo Marija kramtydavo plaukus, todėl prie pat bažnyčios jie vietomis priminė neprausto kiemsargio šuns gaurus. Tačiau ir rūpesčio didelio būta. Šokėjėlė gal penkis kartus grįžosi atgal, dvejojo, gal nesakyti, visaip save drąsino ir kramtė kramtė kramtė plaukus – gimtinėje nerūkydavo, niekas čia apie tai neturėjo žinoti. Galų gale metė monetą ir turbūt pats Dievas ėjimo pusę atvertė.
Praleidinėjo žmones tol, kol paskutinė eilėje liko. Išgirdusi barkštelėjimą, užsimerkė ir persižegnojusi atsiklaupė.

                                              ***

Švelniai tariant, Juozapas buvo nusivylęs – nieko ypatingo kolekcijai nerado. Pasitaikė pora daug žadančių, tačiau žinia, su tuo jaunimu visur kaip sporte – kai kurie amžinai lieka perspektyvūs. Štai, paskutinė. Atrodo, jauna...

                                              ***

Marijai skruostai ir dega, ir šąla, rankos dreba, gerklė džiūsta ir iš tos baimės taip garsiai šnabžda, jog dar baisiau, kad kas nenugirstų, darosi. O kunigas neatstoja, kokios spalvos liemenukas klausinėja, vos ne šokio judesius pademonstruoti liepia. Jei būtų mąstyti įstengusi, būtų pasižadėjusi daugiau jokio rūbo net su kukliausia iškirpte nesirengti. Prakaitas mušti pradėjo, ašaros akyse tvenktis. “Oi pyksta kunigėlis, tai užrūstinau dievulį…” - visas miesčioniškumas vargšei išgaravo.

                                              ***

Tuo tarpu Juozapas juto beįsimylįs kunigystę. Vaizduotė piešė jauną lankstų liemenį, plastiškus judesius ir seminarijoje nutylėtas paslaptis, o tas drebantis balsas kaitrino poodį. Panašiai turbūt jaučiasi paveikslų perpardavinėtojas, kai pamato neįkainojamą šedevrą kokio nors neišmanėlio rankose ir bando išlikti ramus atsainiai aiškindamas, kad pirks šitą bevertį šlamštą tik iš geros širdies. 

                                              ***

Kad ir kaip kunigėlis stengėsi, kad ir kiek klausimų ir pamokymų bėrė, atėjo laikas, kai abu atsiduso. Dėl skirtingų priežasčių, suprantama.
        -Sukalbėk tris “Sveika, Marija” už nuodėmės, dukra mano, - dėkingu balsu tarė Juozapas.
        - Ačiū, ačiū, kunigėli, - nesusilaikė  dar  dėkingesnis  balsas  už klausyklos grotelių. Lengvi, lyg pasišokinėjantys žingsniai vėl akimirkai sužadino jo vaizduotę.

                                              ***

Velykos tais metais buvo nuostabios. Visos keturi šimtai dvidešimt devynios.