6. Pokalbis tęsiasi
Seneliui išėjus laimingas Pinčius prabilo pirmas:
— Aš esu pats laimingiausiais pasaulyje padaras, nes turiu gerus draugus ir galėsiu kartu su jais gyventi. Koks puikus jūsų pasaulis, kaip gražiai žydi medžiai ir gėlės, kaip gardžiai viskas kvepia. Kai prisimenu pragarą, deginamus žmones, skrudančių odų degėsius, svilinamus ugny jų plaukus, pradeda net širdį pykinti...
— Mums taip pat smagu, kad tu, Pinčiau, su mumis. Juk kitaip elgtis ir negalėjom, nes tavo dovanota lazdelė mus daug kartų išgelbėjo iš pavojų, o iš tavo pasakojimo sužinojome, kad tu esi geros širdies ir net pragare gelbėjai ir užstojai tau patikusią mergaitę, — pagyrė jį Mantas.
— Bet man neduoda ramybės dar vienas dalykas, — tęsė Pinčius. — Ar jums neatrodo, kad senelio sodyba stovi lyg ant paties ugnikalnio kraterio, kurio apačioje įsikūręs pragaras ir kankinami mirę nusikaltėliai? Tas pragaras, jei velniai kada sukiltų prieš Liuciferį, gali išsiveržti iš žemės verdančia derva ar kitomis baisybėmis ir sudeginti visą paprūdę su senelio namais...
— Tikrai mūsų namo vieta prasta, nors iš paviršiaus ir gražiai atrodo, — vienu balsu pritarė lovliai. — Žinoma, būtų daug geriau, jei pragaro čia nebūtų, bet kur dabar jį bepadėsi, kaip jį iš tų požemių beiškrapštysi?.. — paabejojo nusiminęs Mėlynukas.
— Ir man atrodo, kad ne mūsų jėgoms kovoti su pragaro galybe, — Mėlyniui pritarė Juodis.
Bet Pinčius savo naujiems draugams nebuvo linkęs nusileisti. Jis balsu tęsė savo apmąstymus:
— Nė kiek nepraeis, žiūrėkite, vėl pasirodys raganos, mūsų namams iškils visokių bėdų ir pavojų. Aš juk gerai žinau, kad jos be Liuciferio pagalbos negali judėti nė žingsnio. Kol čia bus pragaras, jos suks ir suks apie šitą tvenkinį... O išeitis man rodosi gali būti tik viena...
— Na, ir duodi tu, Pinčiau, lyg koks pasaulio valdovas. Ar tik mums nuraminti nebūsi sugalvojęs kokios vaikiškos pasakėlės? — nustebęs klausė Žalis.
— Man atrodo, kad įveikti Liuciferį yra vienas labai paprastas būdas. Ir aš dabar klausiu jūsų: kas atsitiktų Liuciferiui ir jo valdoms, jei vieną gražią dieną imtų ir dingtų mūsų prūdo vanduo...
— Dingtų prūdas?.. — Lyg nenugirdę sukluso lovliai ir Mantas, — negi tu sugalvojai jį pakelti į dangų?
— Kam į dangų? Argi jūs nežinote, kad iškasus griovį, vanduo pats nubėga ir nereikia jokio dangaus... Taigi imkim iškaskime gilų gilų griovį ir išleiskime vandenį iš prūdo. Tada Liuciferis būtinai turės ieškotis vietos kur nors kitur... Ar maža pasaulyje visokių liūnynais apėjusių ežerų? Kam mūsų žemės gelmėse turi degti pragaro ugnys ir amžinas kančias kęsti ne visai nusikaltusių žmonių sielos?..
— Tik pagalvokit, kokia paprasta išeitis, o mums ir į galvą neatėjo. — bemaž Pinčiaus mintims jau pritarė Mėlynis. — Dabar daug kur žmonės sausina žemes ir mes, tarsi nieko nežinodami, šitą balą imame ir nusausiname...
— Cha, cha, cha, — vienu balsu nusijuokė lovliai ir Mantas. — Ir, svarbiausia, be jokių įtarimų, kad kovojame su pragaru... Ir Liuciferis mūsų net įtarti negalės... Imame veikti ir lai ta prakeikta vieta dingsta iš mūsų teritorijos...
— O paskui gerą prūdą su raganos kastuvu išsikasime kur tik panorėję... Arba užvertę griovį — ir toje pačioje vietoje turėsim prūdą bet jau be jokių piktųjų dvasių...
— Tai padarysime Liuciferiui naujo pragaro krikštynas, tai padarysime... — jau nieko nebelaukdamas pradėjo džiaugtis Pinčius.
— Neskubėkite, čia labai rimtas dalykas ir būtinai viską turime aptarti su seneliu. Jeigu jis pritars ir padės, gal ir imsimės šio didžiulio darbo, — užbaigė pokalbį Mėlynis.