Kietas

KIETAS

Tvarte aukštai, virš karvės guolio, buvo sukalta  plati  lentyna, o šalia - kopėtėlės vištoms tupėti.  Ten  žiemos metu jos ir gyveno. Ant tos plačiosios lentynos puikavosi iš vytelių nupinta gūžta. Kai ateidavo laikas, baltos, rudos ir raibos vištos tūpdavosi į ją ir dėdavo kiaušinius. Šeimininkė kiaušinius susirinkdavo kasdien, palikdama tik vieną, visą laiką tą patį, vadindama jį Padėliu. Padėlis buvo senas, jau nusitrynęs, numindžiotas ir nebešvarus, bet - labai protingas. Kiekvienam naujai padėtam kiaušiniui jis aiškindavo, kokia višta jį padėjo. Kodėl padėjusi kudakavo. Ką tik padėti kiaušiniai, kol šeimininkė juos surinkdavo, lizde gulėdavo ramiai  ir žiovaudami klausydavosi Padėlio kalbos.
Šį  pavasarį, prieš Šv. Velykas, mažoji raiboji padėjo nedidelį, beveik apvalų taškuotą kiaušinį. Vos atsidūręs gūžtoje, taškuotasis pradėjo  po jį ridinėtis. Padėlis net už galvos susiėmė.  Per visą laiką, kiek jis atsimena, tokio nenuoramos nebuvo regėjęs! Nenuorama ir Padėlio pasakojimo nenorėjo klausytis.                                         
- Baik ridinėtis!, - pasakė Padėlis. - Dar iš gūžtos iškrisi.
- O kas  atsitiks, kai  iškrisiu?
- Suduši.
- O kas tai yra?
- Duok man ramybę. Pamėgink ir žinosi.
Tada nenuorama pririedėjo prie gūžtos krašto. Apačioje, ėdžiose, matėsi šienas, kurį pešė ir ėdė žalmargė karvė. Taškuotasis užsimerkė ir krito. Kristi buvo smagu.
- Ar aš sudužau? - garsiai suriko Padėliui nenuorama.
Padėlis nieko neatsakė, tik žalmargė pasilenkė prie jo ir, paniekinamai išpūtusi šiltą orą pro savo didžiules šnerves, paaiškino:
- Niekas nesudūžta, jei  iš neaukštai ir minkštai nukrenta.
Įsižeidęs nenuorama  pradėjo ridentis prie ėdžių krašto. Vėl pažvelgė žemyn. Apačioje stovėjo didelis  plastmasinis dubuo, į kurį šeimininkė pildavo maisto atliekas kiaulėms. Gaila, kitos vietos kritimui nebuvo. Bet dabar jis kristų iš aukštai! "Pagaliau sužinosiu, ką reiškia  sudužimas", - pagalvojo taškuotasis ir ryžtingai slystelėjo žemyn. Oi oi oi, jis vos gali kvėpuoti, jis vos mato, jis negali pajudėti! Nejaugi tai ir yra sudužimas? Taškuotasis nesuprato, kad įsmigo į dar šiltas, šlapias virtų burokėlių, svogūnų lukštų ir morkų lupenas. Kažkas  spaudė šoną. Tai buvo  mėlynai dažantis saldainio popierėlis. Šiluma  migdė ir nenuorama užmigo.
Prabudo, kai šeimininkė pradėjo šluostyti. Šluostė ir stebėjosi  kiaušiniu. Jis  buvo ne tik  mažas, beveik apvalus, taškuotas, bet ir nusidažęs. Rausvos, gelsvos, melsvos, kai kur oranžinės dėmelės puošė kiaušinio šonus. "Tai apsidžiaugs vaikai pamatę tokį kiaušinį. Nudažytas! Negalvojau, kad nuo lupenų taip nusidažo. Belieka išvirti ", - mąstė šeimininkė.
Virtuvėje, didelėje baltoje lėkštėje, jau gulėjo penki, svogūnų lukštais geltonai rudai nudažyti, velykiniai margučiai. Šalia šeimininkė padėjo ir neramuolį. Geltonrudžiai kiaušiniai jį iš visų pusių smalsiai  apžiūrinėjo.  Paskui vienas paklausė:
- Aaaar tu jau kietas?
- Aš nežinau, kas yra kietumas. Aš nežinau, ką reiškia sudužti. Aš galiu tik, va, kaip ridinėtis.
- Oooo ar tu gali taip suktis?
Ir pradėjo geltonmargiai kiaušiniai suktis lėkštėje! Nenuorama norėjo suktis taip pat labai greitai ir ilgai, kaip jie, bet nesisekė. Jis paklausė:
- Kodėl jūs galite, o aš ne? Gal jūs sudužę?
- Neee, mes kieti. Mes kieti, - džiaugsmingai šūkaliojo besisukdami geltonrudžiai margučiai.
- Aš taip pat noriu būti kietas. Aš noriu būti kietas! Noriu būti kietas! Noriu…
Nebespėjo taškuotasis dar kartą pareikšti savo noro, nes šeimininkė jį  įdėjo į medinį šaukštą. Paskui  atsargiai įrideno į vandens pripiltą puodelį. Neramuoliui pasidarė neramu. Jis nespėjo paklausti geltonrudžių margučių, kaip pasidaroma kietu? O gal jis  vandenyje dar ir suduš? Įdomu! Darėsi vis šilčiau ir šilčiau. Vanduo puodelyje šilo ir šilo. Kiaušinis prarado sąmonę…
Atsigavo… Kažin, ar ilgai kažkur buvo?  Argi svarbu? Svarbu, kad atsigavo. Dabar jis gulėjo ant stalo, ant nedidelio skudurėlio, minkštai. Velykiniai margučiai, kurie gulėjo lėkštėje, jį pasveikino su kietumu.
- Argi aš jau kietas? - ir pamėgino apsisukti. Negalėjo. Trukdė skudurėlis.  Nusirideno nuo skudurėlio ant stalo. Pamėgino suktis vėl. O kaip lengvai ir ilgai dabar jis sukasi! O, kaip smagu! Valio! Valio! Valio! Jis nebenorėjo sustoti! Jis tik norėjo suktis ir suktis greičiau ir ilgiau. Greičiau ir ilgiau už kitus! Jis sukosi ir šūkaliojo:
- Aš kietas! Aš kietas! Aš kietas!
Besisukdamas pririedėjo prie stalo krašto ir… nukrito. Nukrito iš aukštai ir kietai…
Dužo…
Sėdėdamas ant grindų, ir čiupinėdamas suskilusius šonus, pasakė:
- Dabar jau žinau, kas yra sudužti.  Bet ir kietas  pabuvau!