Ir toks tylus ir lėtas

Ir toks tylus ir lėtas,
Ir toks vienišas ir
nemylimas,
nereikalingas kaip
dar viena sauja smėlio
einant per dykumą.

Nė lašo lietaus,
nė trupinio duonos
ant lūpų:
išdžiūvo dainos,
užako kaip upės
persenusios
viltys ir iliuzijos,
tik užmaršties siela
prašosi.

O vėjas ir vėjas,
ir smiltys į akis.