pro išmuštą traukinio langą
šaudo žuvėdrom
tūkstančiai plunksnų išsineria
gerdamos orą pūkais
užkemša šnerves ausis
užlipina tarpupirščius norus
lyg bitės kad tik nesušaltų motulė
prie atviro išmušto lango
gaidelio suplėšytom kelnėm kadaise bandė užlopyt
ir riešutais nuo linkių lazdyno
kuproto
Girdi kaip ošia gerklės ir templės
lankų pasiklydusių’ jūroj
ištroškusių kraujo strėlių
ir žuvėdrų
norinčių perskrieti greitį
jausti ištirpusį laiką kaip nuovargį
savo sparnuos...
Girdėjai, kad INRI kupė
vis dalija žuvis vis po lygiai?
už dyką už norą ir alkį
iškrato ikrus ir dalija
per stiklą-per vandenį-vyną
neišmuštą tvirtą kaip uolą
nematomą vos subanguoja
sunku nesugrįžti ištempti
tą templę kurią tiktai vienas temoka
teisingai
atleisti savo kupė
kur vairas ir anglys
stabdžiai ir langas
Jo rankos ant sienos prikaltos.