Senamiesčio moters pavasaris

Senamiesčio pusamžė moteris
Užvėrė sunkias duris už savęs.
Norėjo pavasario šviesai šypsotis,
Bet skaudžiai į delną įsmigo monetos-gąža
Gyvenimo, uždarbio, meilės. Kitam jos delne
Šeimyninio stalo likučiai (balandžiams).
        Išėjo į gatvę...
Gėlių pardavėja jai siūlė gėlių, bet nepirko
To rausvo, skaidraus ciklameno...
Akis virš pelijančių sienų pakėlė,
Kur varpinė bandė pagauti gaidas,
Tik jai nepavyko... O moteries žvilgsnio užteko-
Varpai suskambėjo ir tolumos ėmė skaidrėti...
Akių gelmėje atsivėrė dangus
Ir senamiesčio moteris matė
Čepkeliuose grįžusių gervių šokius...