Persefonė

Kažkas išdaužė gatvėj langus,
Vijokliuos paslėpė namus,
Apakino visus ir iš padangių
Į žemę atsiuntė žiedus.

O su žiedais ir Ji į žemę nusileido
Ir klojo kilimus gėlių,
Kolei iš požemių pasaulio
Pakilo Jis su kinkinių žirgų.

Jam strigo gerklėje pavargę žodžiai,
Neklausė Jo juodi žirgai,
Nes akyse Jam nuolat rodės
Tik tamsūs požemių skliautai.

O Ji apakinta Jo žvilgsnio
Suvalgė sėklą vaisių kruvinų,
Sustojo, nežengė nė žingsnio,
Net neprisiminė žmonių gyvų.

Nutilo gatvė, ir žiedai sudžiūvo,
Vijokliai dažėsi baltai,
Tiktai dangus lėtai nuliūdo,
Kaip jau liūdėjo išdaužti langai.