Pinčius — 5

5. Pinčiaus pasakojimas

Bežiūrint Mantui į Pinčių, atsidarė kambario durys, ir įėjo senelis.
— Na, tai ar jau atsirado naujasis gyventojas?
— Va gi, žiūrinėju. Turbūt tas pats ir bus.
— Tegu papasakoja, kas jam atsitiko.
— Aš nemoku jo pažadinti, — sako Mantas.
Sulig tais žodžiais pabudo visi trys lovliai ir Pinčius. Jie striktelėjo į kojas, visi keturi nusilenkė seneliui ir Mantui ir tada prabilo Juodis:
— Nė mes nežinom, kas atsitiko Pinčiui, norim išgirsti. Seneli, jei leisi, mes Pinčių paversime į tokį, koks jis buvo pragare ir tegu tada papasakoja.
Senelis sutiko ir Juodis, sudavęs lazdele per Pinčiaus nugarą ir pasakęs burtažodį, padidino velniuką. Senelis net krūptelėjo išvydęs prieš save tikrą, gražiai apsirengusį, juodą tarsi derva, Pinčių. Greitai visi įsitaisė kur kam patogiau, o velniukas, Mantas ir senelis susėdo prie didžiojo stalo.
— Buvo taip, — pradėjo Pinčius. — Į pragarą pateko tokia graži graži, garbanotais plaukeliais juodbruvė mergaitė. Ji buvo vidutinio ūgio ir pašėlusiai gražiai sudėta. Tokios figūrėlės kaip gyvas pragare nebuvau matęs. O jau akys akelės žibėjo tokiu nekaltumu ir romumu, kad vien už jas nedvejodamas galėjai atiduoti kažin ką. Ir balsas jos buvo toks švelnutis ir gerą žadantis, kad rodėsi ne žmogus kalba, o kažkoks pavasarinis upeliūkštis bėgdamas per lanką prikimusiu balseliu klega, o aplink plyti mėlynom žibutėm pasidabinusios pašlaitės. Man atrodė, kad tokia mergaitė negalėjo niekam nieko pikta padaryti ir kad ji pateko pas Liuciferį tik todėl, kad kažkas baisiai suklydo ir paskyrė jai visai nepelnytą bausmę.
Liuciferis, kai mergaitė pasirodė pragare, visų akivaizdoje smarkiai ją išbarė ir užpylė ant galvos katilą verdančio deguto. Mergaitė ne savo balsu sukliko ir nebegalėjo užsičiaupti, o visi egzekucijoje dalyvavę velniai, negalėdami žiūrėti į tokį bjaurų vaizdą, nusigręžė į šoną.
— Ar jau ir jūs pradėjot šventuosius vaidinti? — ne savo balsu sukriuko Liuciferis ir pradėjo su raudonai įkaitusia viela vanoti velniukus. — Kad man visi akis išplėtę žiūrėtumėt, kaip yra baudžiama ši nuodėminga pasileidėlė.
Velniukai inkštė, raitėsi, bet akių niekur nebenusukinėjo. Tada Liuciferis priėjo prie tos nelaimingosios, sugriebė abiem rankomis dervuotus plaukus ir nuplėšė juos su visa oda. Mergaitė iš skausmo čia pat susmuko. Tada ją perliejo šaltu vandeniu ir kai ji atsigaivėjo, Liuciferis pasakė:
— Štai tau mergšė atlyginimas už tai, kad sugundei nekaltą vienuolį ir jis nebeištvėręs gražumo, pradėjo bučiuoti į tavo nuodėmingąsias lūpas... Dievas nubaudė jį, bet ir tu turi atsakyti. Jeigu ne tu, tai tas vienuolis šventinimo priesakų niekada nebūtų sulaužęs... Tave uždarysim į prispaustu dangčiu akliną katilą, o Pinčius turės žiūrėti, kad pakura po juo būtų visada pilna pačios karščiausios ugnies...
Tai atsitiko labai seniai, kai pasauly vyskupai nuteisdavo nekaltas ir gražias mergaites, kaip baisias nusidėjėles ir iškilmingai jas sudegindavo ant laužų. Praėjo daug metų, žemėje seniai nebedeginamos apšauktos raganomis gražios mergaitės, bet pragare naujų įstatymų nieks nepripažįsta ir prieš kelis amžius pasmerktieji žmonės tebekenčia taip pat, kaip ir anksčiau.
— Vieną kartą aš, — tęsė Pinčius, — įsidrąsinau ir sakau Liuciferiui:
— Neteisinga yra daryti taip, kaip mes darome. Reikia peržiūrėti pragaro senuosius įstatymus... Dabar didesni nusikaltėliai baudžiami kur kas mažiau, o senosios pragaran įgrūstos nusikaltėlės dabar žemėje gyventų be jokios nuodėmės ir numirusios net į skaistyklą nepakliūtų... Juk pasibučiavimas seniai nebelaikomas jokia rimta nuodėme... net jeigu ją padaro vienuolis...
O velnių karaliau, kad užsiuto Liuciferis, kad raižė mane su įkaitinta viela, net oda keliose vietose įtrūko. Ir tol raižė, kol jėgos turėjo, o paskui pasakė:
— Jeigu tu dar kada man prasižiosi su savo filosofijom, tai nulupsiu kailį, padžiausiu jį ant vinies ir amžinai kepinsiu ugnyje, o tave patį, visą kraujuojantį išvysiu iš pragaro, galėsi toks beodis ir kruvinas eiti per pasaulį gąsdindamas žmones, kol kada nors suskridusios varnos tave po mažą kąsnelį užkapos ir tu nusprogsi kaip koks benamis šuo... O kai tavo siela grįš į pragarą, tai ji svils pačiame karščiausiame dervos katile
Nuo tada aš ir tylėjau, bet vis tiek negalėjau ramiai žiūrėti į metų metais dervoje virinamą tą gražiąją nekaltą mergaitę. Juolab, kai išgirdau, kad ją pabučiavęs vienuolis jau seniai atkentėjo skaistykloje ir dabar didžiulėje palaimoje sėdi prie Šventojo sosto ir su visais garbina Viešpatį...
Tada nieko nebesakęs Liuciferiui, ėmiau visaip mažinti pečiaus ugnį. Ir daug metų aš jau taip dariau, bet prieš kokią savaitę toks nususęs velniukas ėmė ir įskundė mane... Po to jau man pasigailėjimo ir vietos pekloje nebeliko. Visi iš manęs juokėsi, vadino minkštaširdžiu, spardė, spjaudė ir laistė visokiomis mirusiųjų apiplovimo pamazgomis. Aš pasidariau nepanašus į velnią, ant manęs pradėjo veistis visokie vabalai ir kirmėlės, o nuo manęs sklido baisi smarvė, nuo kurios aš pats kartais nualpdavau... Man pragare nebebuvo kaip gyventi ir galiausiai aš, pritaikęs momentą, sprukau iš jo ir nutariau ten niekada nebegrįžti...
— Tu pekloje elgeisi kaip tikras džentelmenas, — Pinčiaus pasakojimą išklausęs tarė senelis. — Bet, žinok, žemėje yra kiti įstatymai, ar tu bemokėsi prisiderinti prie jų, ar tau nebus per sunku?
— Lyginant su pragaru, man niekas čia nebus sunku. Ką nors darydamas aš visada pasiklausiu Manto ir lovlių ir jeigu jie nepritars, savo sumanymų iš karto atsisakysiu...
— O mes visi pasitarę vis tiek viską geriau padarysime... Be to, visada pasiremsime su seneliu... — apimtas entuziazmo, savo žodžius sutvirtindamas rankų mostais, pridėjo Mantas.
— Kad jau taip gražiai susitarėm, aš sutinku, kad Pinčius gyventų pas mus kartu su lovliais. Gal iš tikrųjų mums prisieis vieniems kitus gelbėti, o kai didesnis draugų būrelis, visada būna lengviau... — pasakė senelis ir išėjo prie savo darbų.