Paskutinis Čiurlionis

Vėjas baladojo į duris kaip Rasų kapinių sargas. Sučirškė skambutis. Aš paskambinau pianinu. Už durų, rodos, stovėjo pats Čiurlionis. Pasitikslinau:
- Ar čia atėjo majestro a la Čiurlionis?
- Ne. Mikalojus Konstantinas Čiurlionis! – dribtelėjo skysta akvarele už durų. – Pro langą pažiūrėk.
- Užvakar jau žiūrėjau. Trijų nelaukiau. Ir kur būsite ir kas tokie esate?
- Argi negirdėjai Čiurlionio. Išleidau penkis platininius diskus ir vieną platųjį. Aš „Miške“ sukūriau.
- Žinau, žinau. Užgesino ugniagesiai tą mišką. Kai viskas sudegė. Ko reikia?
- Žmogaus ieškau?
- Tokių ilgai aš nelaikau.
- Aš ir „Jūrą“ sukūriau.
Persižegnojau šešiais pirštais. Supratau ir nesupratau:
- Iš pradžių padegei mišką. Paskui sukūrei jūrą, kad mišką užgesintum! Tai gal Viešpačiu būsi?
Dangus ir svečias tylėjo. Ryžausi įleisti. Ne kiekvienas žmogus gali tokius dieviškus kūrinius kurti.
Įėjo žmogėnas šviesia ševeliūra. Nuskenuotas blondinas. Kakta – dangaus dangtis ir jokių skiriamųjų ženklų ar juostų. Žvilgsnis klaidžiojo po Raigardo slėnį ir nusileido ant mano virtuvės stalo. Šis net įlinko. Nenorėdamas prarasti stalo, svečiui pasiūliau sėstis ant pianino klaviatūros – daugiau baldų neturėjau.
Anas buvo mandagus:
- Man sėsti ant juodų ar ant baltų klavišų?
- O man tas pats: aš spalvų neskiriu. Esu paprastas žemės dulkė.
- Tamsta, norėjai pasakyti, kad žmones dulkini? Šiais laikais jūs labai drąsiai reiškiate mintis. O man taip kalbėti neleido, tai ryžausi išsilieti teptuku ir muzika.
- Liekis. Jei sunkiai seksis, tai aš tau įliesiu. Prieš savaitę buvo Moniuška užėjęs ...
- O toliau ...
- Toliau – jokių komentarų! – Buvau girdėjęs, kaip valdžios vyrai po rinkimų kalba.
- Tai saviveikla!
- Ne. Saviveiklininkas su patirtimi – jau profesionalas. Darai ne kas patinka, o kas pakliūva po ranka. Beje, šiandien dar nesilankė nei Moniuška, nei Kosčiuška ...
Ne pačia kiečiausia kūno dalimi žmogėnas, tūpdamas ant pianino lentynos, sugrojo du akordus. Ne tik širdyje pasidarė gera. Pajutau, kad ir į kitus organus ateina muzika. Jūra buvo iki kelių, o miškas ties smegenimis.
Ir net nežiovavau. Pusvalandį kalbėjomės be žodžių.
- Dar kartą pagrok tuos du akordus, - paprašiau.
- Juodais ar baltais klavišais? – pasiteiravo Čiurlionis.
- Aš – baltasis žmogus. Baltai ir grok.
- Pagrosiu „Miške“.
- Grosi čia! – Nukirtau ties aukštesne nata. – Nereikėjo mišką supleškinti. Aš nelauksiu visą kadenciją, kol jis ataugs.
Čiurlionis žiūrėjo kažkur pro mane. Kaip pro jūrą. Mintimis grįžęs ant kranto, anas pasiūlė:
- Grosiu „Baltąjį nieką“.
Leidau:
- Grok, Čiurlioni, grok, - pritariau grieždamas visais penkiais dantimis. Šeštą grojimo valandą pragydau trim priedainiais. Patikėjau, kad ir aš galiu atsiskleisti, bet nepamiršau, kad atsiskleidusios gėlės greičiau nuvysta. Pritilau lyg būčiau jūrą prarijęs. Atvykėlis nenutilo. Įjungiau elektrinį grąžtą ir taikiau į ritmą. Pataikiau į pianino dangtį. Abu nutilome choru ...
- Ko lioveisi groti? - Nuliūdo muzikantas be kuprelės. – Ar ką prarijai?
- Jūrą.
- Aš „Jūrą“ ne tau rašiau. Turbūt, labai troškina?
- Jau ne. Vandenyno nesiūlyk.
Čiurlionis atsistojo visu ūgiu. Galva siekė padebesis, kuriuose skraidė toks baisus plačiasparnis paukštis. Ne vietinis, lietuviškai nečiulbantis. Svečias pasilenkė. Paukštis nuskrido į Raigardą. Muzikantas pasiūlė:
- Nenoriu groti. Noriu piešti Rex‘ą. Ar gali papozuoti?
- Galiu, bet noriu pasikonsultuoti su Reksu. Jis labai patyręs. Ir pozuoti mėgsta.
Taip taręs išbėgau laukan. Pas Reksą niekas nebuvo atėjęs ir pianinu negrojo. Dviese grįžom į trobą. Nuo to laiko niekas nieko apie Čiurlionį negirdėjo ir jo nematė. Nei balto, nei juodo. O man tai kas: aš spalvų nepažįstu.
Pianiną išnešiau į mišką. Prigijo, išleido šaknis. Šalia atridenau kelmą. Kėdės neturėjau. Liko tik taburetė ir virvė. Daugiau nieko netrūko. Kaimynai galvojo kitaip.