No Black

Šaltas apsiniaukęs vėlyvo rudens vakaras. Daug spalvotų žmogeliukų susitinka troleibusų stotelėje. Kažkas vėluoja, kažkas laukia... Spalvoti berniukai, spalvotos mergytės. Tarp jų vienas juodas žmogeliukas. Jis juodas, nes dangus juodas… Visada.
Juodas žmogeliukas kalba, juokiasi kartu su visais... Jie važiuoja… Išlipa, eina… Ateina: tamsi patalpa prisipildo spalvų. Žmogeliukai prisipildo skysčių, jų spalvotos mintys susilieja, pasidaro vaivorykštė. Smagu.
O ką gi veikia juodasis žmogeliukas? Jis kitoks, bet šiandien toks pat kaip kiti. Bent kitiems taip atrodo. Jis irgi prisipildo skysčio, randa kampelį vaivorykštės, jam nebesvarbu, kad jis juodas, kitiems taip pat. Visi šypsosi, žaidžia hedonistinius žaidimus, gyvena trumpoj akimirkoj, egzistuoja tik sau ir vienas kitam, užmiršę juos supantį spalvotą pasaulį su juodomis dėmėmis. Greitai žmogeliukai virsta gličiais padarais. Bet ar tai blogai? Jei žmogeliukams gerai, kodėl gi kažkam turėtų būti blogai? Egoizmas? Vadinkit kaip norit... Toks gyvenimas.
Spalvotos šypsenos veiduose, vaivorykštės žmogeliukų akyse. Už lango šalta naktis. Kažkur toli kitas būrys tokių pat spalvotų žmogeliukų taip pat šypsosi... Visur ir visada. Čia tokia planeta, čia taip reikia...
Tik juodi žmogeliukai kitos rūšies. Jie retai šypsosi. Sako, jie - „visuomenės atliekos“. Ką padarysi?.. Toks gyvenimas.
Žmogeliukai pavargsta, eina miegoti, nes jau švinta. Sugriūva į kampus po vieną, po du... Mylisi, miega... Atsikelia pikti, vartoja juodą karštą skystį, rengiasi, skirstosi... Po vieną, po du...
Juodas žmogeliukas taip pat išeina. Eina gatve. Gatvėje pūga. Žmogeliukas šypsosi. Šypsosi nuoširdžiai, ne taip, kaip vakar... Pareina namo, atsisėda ant palangės ir žiūri į baltą dangų... Gyvenimas mėgsta kraštutinumus: žmogeliukas juodas, o dangus baltas...
2002 11 24