Pasaka apie Avelę :)

  Didelis apskritas mėnulis kabojo aukštai aukštai danguje. Plačios, tiesiog neaprėpiamo dydžio pievos skendėjo ramioje tamsoje. Žolė, maži vabaliukai joje ir net rasos lašiukai saldžiai miegojo. Žvaigždės mirksėjo savo šaltomis akimis ir viena kitai pasakojo istorijas, kurias pašnabždėjo medžių viršūnės.
  Nedidelėje avelių bandoje, įsitaisiusioje pačiame pievos vidury, girdėjosi tik tylus alsavimas. Laiks nuo laiko tyliai, pro miegus kažką šnabždėjo avinėlis. Visi miegojo.
  Tik… Kas tai? Viena avelė, pati švelniausia ir balčiausia, gulėjo atsimerkusi ir apie kažką galvojo. Žvaigždės geso. Saulė lėtai lėtai kilo iš už horizonto. Avelės, murmėdamos ir vis dar besigardžiuodamos tirpstančiais sapnais, kilo ir rąžėsi. Mėnulis mirktelėjo balčiausiai avelei, atsisveikino ir išnyko rytiniame rūke. Prasidėjo dar viena rami diena. Tokia kaip ir visos kitos, bet kartu ir ypatinga…
  Maži pūkų kamuoliukai pasklido po didelę, neaprėpiamą, žalią pievą. Tik švelniausia avelė vis dar gulėjo ir mąstė. “Kaip būtų gera skristi ten, aukštai tarp debesų, - manė ji, - aš juk net panaši į juos… Debesys yra dangaus avelės ”. Ir pati nusišypsojo nuo tokios minties…
  Aukštai aukštai danguje visai mažutis debesėlis žaidė su vėju, bet vis dažniau ir dažniau jo žvilgsnis nuklysdavo žemyn, į žaliąją pievą, kur maži pūkučiai kramsnojo sultingą žolę. “Įdomu. Koks žolės skonis?”, - paklausė debesėlis vėjo. “Niekad neragavau. Ir neragausiu! Aš juk ne avis!”, - praskrisdamas riktelėjo vėjas, o pats pagalvojo: “Koks keistas debesis… Ir išties, koks žolės skonis?”. Bet pamatęs skrybėlę ant piemens nuvargusios galvos pamiršo viską ir nusprendė papokštauti…
  Balčiausiai avelei visai nesinorėjo valgyti. Ji vaikščiojo po pievą ir įsivaizdavo kaip žaidžia su vėju…
  Mažasis debesėlis leidosi vis žemiau ir žemiau. “Gal man pavyks pajusti žolės skonį, jei nusileisiu pakankamai žemai…, - mąstė jis, -  gal bent užuosiu jos kvapą…”.
  Ir… Bum! Avelė ir debesėlis kaktomuša susitiko žalioj pievoj. Iš pradžių abu baisiai persigando, bet vėliau truputį įsidrąsinusi avelė ėmė uostinėti debesėlį. “Mmm. Kvepia kaip saldumynų parduotuvė…”
– O tavo skonis toks pats kaip ir cukrinės vatos?
– O tu irgi moki skraidyti? Juk tu labai panaši į debesėlį…
  Apipylę vienas kitą klausimais ir atsakymais jie pasijuto esą tikrais draugais. Vakarėjant vyresnės avys ėmė kviesti baltąją avelę eiti pasiieškoti vietos miegui. Išsiskirdami jie vienas kitam pažadėjo būtinai susitikti kitą dieną. Vyresnės bandos avys visą vakarą tyčiojosi iš švelniosios avelės ir sakė, kad debesys su avim nedraugauja. Balčiausiai avelei buvo liūdna ir skaudu, kad nei viena draugė ja netikėjo. Susiradusi minkštesnį žolės kupstelį toliau nuo pašaipūnių ji užmigo ir sapnavo save ir debesėlį, žaidžiančius lenktynių su vėju aukštai danguje.
  Ryte avelė pabudo nuo vėsaus uogų kvapo. Pramerkusi akeles pamatė mažąjį debesėlį. Jis buvo rausvas ir kvepėjo avietėmis.
  Visą dieną jie žaidė ir kalbėjo, o vakare vyresnės avys vėl juokėsi iš švelniausios ir balčiausios bandos avelės.
  Taip kartojosi dar kelias dienas ir vieną rytą debesėlis pasiūlė avelei keliauti su juo aukštyn, į dangų. Jie vėl žaidė visą dieną, tik dabar avelė buvo susimąsčiusi ir visai nelinksma. Vakare ji net nepastebėjo, kaip kitos avys šaipėsi iš jos draugystės su debesėliu.
  Mėnulis atrodė kaip baltos duonos riekė. “Jis turėtų būti labai skanus. Visai kaip pyragas, kurį kartą davė piemuo, –  šnabždėjo avelė, – man taip gera čia, žalioje neaprėpiamoje pievoje, bet taip norisi paskraidyti su debesėliu danguje. Ką daryti?”. Akytės pačios merkėsi ir avelė paniro į saldų sapną, minkštą kaip jos draugas debesėlis.
  Ryte pajutusi šaltą ir gaivų mėtų kvapą ir pamačiusi melsvai žalsvą debesėlį avelė sutiko skristi. Kuo aukščiau! Į dangų! Jie žaidė lenktynių su vėju ir buvo nuskridę paragauti mėnulio. Visai taip, kaip avelė svajojo. Kartais nusileisdavo taip žemai, kad kitos avelės, rupšnodamos žolę, pamatydavo draugus ir pavydžiai nusekdavo juos savo juodomis, žvilgančiomis akutėmis.
  Atėjus vakarui avelė ir debesėlis nusileido į upelį. Avelė jautė, kaip jos vilna prisigeria šlapio vandens augalų kvapo. “Mano svajonė išsipildė”, – pagalvojo ji ir užmigo šypsodamasi.
  Tik kažkodėl kitas rytas nebebuvo toks linksmas. Jos žvilgsnis vis kliuvo už mažų pūkų kamuoliukų pievoje. Darėsi vis liūdniau ir liūdniau. Ji užsimerkė ir įsivaizdavo esanti tarp savo draugių avelių…
  Atmerkusi akis avelė išvydo didelį baltą mėnulį. Jis tyliai kvietė žvaigždes ir rodė į raustantį pievos pakraštį. Avelė pasitrynė akeles ir pamatė kad yra… didžiojoje, žaliojoje, kvapniojoje pievoje. Aplink susiglaudusios miegojo jos draugės avelės.      “Kaip gera būti laisvai! Laisvesnė negu esu čia niekur nebūsiu. Net danguje!”, – tyliai pagalvojo balčiausia ir švelniausia avelė.
  Po to atsikėlė, susirado patį sultingiausią žolės kupstą ir ėmė rupšnoti besimėgaudama keistu vandens augalų kvapu.. “Aš jus MYLIU! Ir net svajonės to nenugalės,” – šyptelėjo ji avelėms ir tyliai, kad nepažadintu kitų, pasveikino patekėjusią saulę.