Įkyriai nuobodus posėdis ėjo į pabaigą. Algirdas nervingai žvilgčiojo į laikrodį. Už pusantros valandos jis turi būti visai kitur, o dar tiek daug padaryti reikia: užbaigti ir nunešti direktoriui ataskaitą, spėti užsukti į kirpyklą, nupirkti dovaną. “Gerai, kad žinau ką pirkti, nereikės žioplinėti po vitrinas porą valandų”.
Pagaliau! Kelios nereikšmingos frazės, šimtus kartų girdėti žodžiai: ”...iki kito karto, gero visiems savaitgalio”, ir Algirdas pasipustė padus.
Direktorius buvo kaip niekada supratingas ir greitai permetęs akimis Algirdo atneštą ataskaitą, leido jam eiti namo.
Lyg ant sparnų vaikinas nulėkė prie automobilio. Jis labai jaudinosi – šis vakaras, pirmas vakaras su žmogumi, kuriam jis nėra abejingas. Viskas turi būti be priekaištų: drabužiai , šukuosena, dovana. Ach, taip, dar būtinai reikės išsimaudyti. Šiandien darbe buvo labai karšta; šlykštus jausmas, kai jauti prie nugaros limpančius baltinius.
Ir pagaliau viskas paruošta: miegamajame prie lovos dega dvi žvakės, valgomajame ant stalo – mėlyna žvakė (ji puikai derėjo prie žydros staltiesės), šampanas ir dvi taurės, o virtuvėje malonų kvapą skleidė ką tik iškepti kievo kotletai.
Ir vėl Algirdas nervingai žvilgčiojo į laikrodį.
Skambutis. Algirdo veidą nutvieskė šypsena. Atidaręs duris, už jų pamatė stovintį direktoriaus sūnų.
- Aš žinojau, kad tu ateisi... – sušnibždėjo Algirdo lūpos...
1999 metai