Obuolio puselė

Priešaky telkšojo didelė bala. Tiesiog milžiniška. Ir gili. Kaip tik ant tako! O žmonės apsimeta, lyg jos visai čia nebūtų. Žinoma, aplenkia ją, bet toliau eina kuo ramiausiai. Ir aš apsimesiu. Apeisiu, ir nė neatsisuksiu. Juk visi taip daro.
    Pasaulis keistas. Reikia būti kaip visi, reikia elgtis kaip visi. Būti visuma. Man tai nepatinka. Kartais noriu išsišokti, kartais noriu elgtis kaip noriu aš. Kai savo mintimis pasidalijau su mama, ji patarė, kad geriau taip nedaryčiau. Ilgainiui pripratau.
    Priprantu prie visko. Netgi prie tų sauskelnių, kurios visus kūdikius išberdavo. Ir mane, žinoma, pirma jos paveikė, bet po to, kai mama mane vis vystydavo į tas pačias sauskelnes, pripratau, ir daugiau jos niekada nebedirgindavo mano kūdikiškos odelės...
    Kartą šią istoriją mama papasakojo per vakarienę, kai į svečius susirinko kone visa giminė: teta, dėdė, seneliai, močiutė, tetos sūnus Andrius, močiutės sesė Edita, bei mano antros eilės pusseserė Jolanta. Vos nenumiriau iš gėdos, o visi juokėsi.
    Padariau kaip ir planavau. Tiesiog apėjau balą ir lyg niekur nieko nuėjau sau.
    Jeigu pakeliui į mokyklą nebūčiau sutikusi klasioko sesės, pasižyminčios plepumu, tikriausiai nuotaika dar nebūtų tokia subjurusi.
    - Matei vakar per televizorių „Titaniką“? – užsivedusi klausinėjo ši. – Aš jį žiūriu šimtinį kartą, ir kaskart verkiu!
    - Pamatytum, kaip mano sesė verkia, – su pašaipos gaidele tariau.
    - Severija, tu visada sugebi mane prajuokinti!
    Kas čia juokingo?
    - Tai tu turi sesę dvynę? – po ilgos pauzės prabilo Aurelija.
    - Taip. Ir kas iš to? – Stengiausi atsakyti kuo maloniau.
    Man be galo nepatinka šis klausimas. Visi į mus žiūri kaip į dvynukes Juliją ir Severiją. Visada būname MES. Niekada negalime kuo nors išsiskirti, nes visada mudvi lygina. Esu, matot, tik viena antroji, puselė. Nežinau, ką Julija mano iš tikrųjų, bet ji man pritaria, kad tai neteisinga. Greičiausiai ji taip mano tik dėl to, kad, vis dėl to, aš esu ta geroji sesuo dvynė, o ji – blogoji, kaip sako močiutė. Galbūt jai tiesiog nepatinka, kad jos elgesį visuomet lygina su manuoju ir sako: „... būtum kaip Severija“
    - O aš tau be galo pavydžiu! – mano mintis išsklaido iš kažkur pašonėje išdygusi Aurelija. – Jūs galite apsikeisti vietomis ir taip apgaudinėti tėvus ar net draugus...
    - Jeigu būtum kažkieno puselė taip nesakytum... Tik knygose ir filmuose tokius juokus iškrėtinėja dvynės.
    - O kodėl jūs nelankot vienos mokyklos? – ši mergina tokia jau yra. Niekada neišgirsta, ką jai sako. O gal nenori išgirsti?
    - O tu tik pagalvok, kokia sumaištis kiltų mokykloje jei mes apsikeistume vietomis.
    - Tai vis dėl to apsikeitinėjate? – nušvito Aurelija.
    - Ne, aš taip nesakiau! – šiek tiek pyktelėjau dėl šios merginos neapdairumo.
    - Sakei sakei! – nekenčiu, kai ji taip sako. – Na, viso!
    Susivokiau, kad jau stovime mokyklos rūbinėje. Lėtai nusivilkau storą rudeninį paltą ir nužingsniavau link matematikos klasės. Ir galvoje sukosi ta pati kvaila mintis, kuri man neleido užmigti aną vakarą. Tai tėvų kaprizas kraustytis gyventi į Vilnių. Lietuvos sostinę, kur pilna mašinų, namų ir „kietų“ paauglių, kurie už kampo traukia dūmą. Žinoma, čia, Utenoje, viso šito irgi apstu, bet juk Utena – mano miestas. Čia gyvenu nuo mažens, čia gyvena mano draugai, seneliai... Ir viską nutraukti ir išvykti būtų nesąžininga! Tėvai sako, kad mes dažnai lankysime juos, bet ne tas pats... Negalėsiu kada panorėjusi užsukti į svečius ar susitikti... Ir dar darbas. Kartais mano gimdytojai būna nesupratingi. Kai jau tvirtai įsirėmėme, ir finansinių bėdų nebeturime, būtų begėdiška pabėgti.
    Prie kabineto durų mane pasitinka du klasiokai. Išsišiepę užstojo kelią į klasę.
    - Mačiau tave per televizorių! – dar labiau išsišiepė. – Ką ten darei?
    - Negi nematei? Šokau! – nė nesumikčiojusi atrėžiau.
    Iš tikrųjų ten buvo mano „antroji puselė“. Tėvai pasirūpino, kad lankytume gerą šokių būrelį, kuris turi kontaktų su televizija. Lankome abi su Julija, ir iš tikrųjų mane buvo atrinkę šokti laidoje, kurią transliuoja televizija, bet prieš pat pasirodymą skaudžiai pasitempiau koją, ir mieloji Julytė, kuri taip norėjo ten šokti, bet jos neatrinko, iš karto prisistatė. Mama su mūsų sumanymu apsikeisti vietomis sutiko. Sesei prisakiau, kad apie tai neturi sužinoti mūsų vadovė, o draugės privalo apie tai sužinoti, nes kitaip gali kilti nesklandumų. Ir štai taip gavosi, kad aš gulėjau išsidrėbusi lovoje, valgiau vanilinius ledus ir žiūrėjau televizorių, kur per tiesioginę transliaciją rodė mano sesę. Sušoko, pasakyčiau, visai neblogai, tik padarė vieną Julijoms būdingą klaidą, dėl ko vadovė galėjo kažką įtarti.
    - Gerai, dabar man leiskit praeiti!
    Žinoma, klasės draugai taip lengvai nesutiko įvykdyti mano prašymo, taigi teko vienam spirti į blauzdą, o kitas pasitenkino trenksmu į galvą. Idiotai.
    Po skambučio koridoriuje girdisi šurmulys. Visi lekia į klases ir nė nemano palaikyti dabar taip svarbios tvarkos, kad apsaugotume vieni kitus. Lekia it akis išdegę. Kai pagalvoji, net juokas ima. Bėga į pamoką, stumdosi, kad tik nepavėluotų, o kai proga pasitaiko, neatsisakys nusimuilinti.
    Mokytojas buvo geros nuotaikos. Maloniai pasisveikino, išdalino ištaisytus kontrolinius darbus, ir atsisėdo į sutrunijusią kėdę. Atsivertęs vadovėlį uždavė spręsti kelis uždavinius, o po to pradėjo kažką raizgalioti į dienyną savo mažuoju tušinuku.
    Pamoka praėjo itin greitai. Kaip ir visa diena mokykloje. Tik per paskutiniąją, lietuvių kalbos, pamoką kažkas pastabdė laikrodį, ir jis vėl ėmė tiksėti nuobodžiai pastoviu tempu.
    Kai mokytoja užsivedusi aiškino naują temą, net nepastebėjo, kad pusė klasės snūduriuoja, o dar kita tarpusavy susirašinėja. Iš paskutiniųjų stengiausi nepriklausyti nė vienai pusei, stengiausi sutelkti dėmesį į mokytoją, bet... nebuvo įmanoma susikaupti, kai klasėje vyksta slapta misija: Raštelių perdavinėjimas, nepastebint mokytojai. Puiku, dunkstelėjimas į pašonę ir lapo, aiškiai išplėšto iš matematikos sąsiuvinio, ant kurio didelėmis raidėmis parašyta SEVERIJAI, perdavimas mane irgi įtraukė į didžiąją klasės misiją. Raštelį siuntė Arvydas. Štai, ką susirašinėjome:
    Jis: Labas?
          Atspėjai
    Jis: Nuobodu, ar ne?
          Žiauriai...
    Jis: Ką veiki po pamokų?
          Einu namo...
    Jis: Aišku... Mačiau tave per TV
          Malonu. Ir kaip atrodžiau?
    Jis: Gražiai
          Dėkui
    Jis: Moki šokti, tik vienoje vietoje vos nepaslydai ant grindų, ar ne?
          Taip, vos...

    Tos amžinos Julijų spragos...