Praeinančių daiktų amžinybė

Šiais, nuolatinių diskusijų apie amžinąsias vertybes ir vartotojiškumą laikais tiesiog užklumpa noras kalbėti apie daiktus. Kodėl? Rodos, tiek jau prišnekėta - vartotojiška visuomenė, daiktų kultas, materialumo vergovė. Ką jau bepridėsi, ką jau beparašysi...
  Visgi jaučiu pareigą užkabinti šią temą, nes daiktai šaukte šaukiasi teisingumo ir demesio. Daiktai yra nedovanotinai užmiršti ir paniekinti. Galiausiai, daiktai praeina, o mes dažnai to net nepastebim.
  Daiktai yra mūsų broliai, nes taip pat laikini, kaip ir mes patys. Tenka pripažint - daiktai kur kas patvaresni nei mes, bet laikas ir jiems yra negailestingas. Daiktai sensta drauge su mumis, nyksta, kartais atgimsta, bet galiausiai jų laukia toks pats likimas, kaip ir visa ko žemėje - dulkė esi, į dulkę pavirsi.
  Tačiau ne apie mirtį šis mano tekstas, o apie amžinybę, apie gyvybės pergalę. Apie tai, kad mūsų taip dažnai nuvertinama materija ir jos daiktiškosios apraiškos iš esmės yra neatskiriama mūsų sielų dalis, mūsų bendrakeleiviai judant link amžinybės.
  Tikriausiai ėmiausi temos, kuri jau iš pat pradžių yra pažymėta pralaimėjimo ženklu. Neliksiu suprastas nei dvasingųjų vargdienių, nei apsukriųjų šios žemės vaikų. "Su daiktais mums nepakeliui", - sakys vieni. "Daiktai - savaime suprantamas dalykas", - savaip kreips kalbą kiti.
  Galbūt tuščia ir nereikalinga yra kalbėti apie daiktus. Juos reikia arba turėti, arba jų neturėti. Ir nėra čia jokio dvasingumo, tik materijos žvilgesys ir dulkės, tik sutrešusio medžio nebyli agonija, tik surūdijusio metalo negyvas trupėjimas.
  Tik kodėl tada taip geidžiame daiktų? Net ir tie, kurie yra prisiekę vartotojiškumo ir daiktiškumo kritikai, turi begales širdžiai mielų daiktelių, kuriuos laiko sekcijose, ant rašomųjų stalų, nešiuojasi piniginėse, kabinasi ant kalo, rankų. Kokia magiška ir stipri daiktų galia. Koks tvirtas prisirišimas prie jų.
  Taipgi tie, kuriems daiktai tik savaime suprantamas kasdienybės poreikis, kodėl jie tarp daiktų jaučiasi lyg žuvys vandeny, kodėl jiems taip reikia daiktų?..
  Gal todėl, kad daiktai yra tokie žmogiški, tokie mums artimi. Kaip ir mes, jie siekia savosios amžinybės, kaip ir mes, kada nors iškeliauja anapilin.
  Nekenčiu nesveiko prisirišimo prie daiktų, jų sureikšminimo, galiausiai susitapatinimo su jais. Su tokių reiškinių nemaloniomis pasekmėmis dažnai tenka susidurti vaikams. Kai jie sudaužo mylymiausią mamos vazą, ar sulaisto tokį brangų kilimą. Kartasi nereikia nė mažų vaikų pagalbos. Tiesiog sumano daiktas baigti savo egzistenciją ir sudūžta, sulūžta ar kaip kitaip baigia savąsias dienas. Ar neatsispindi mūsų veiduose skausmas ir gailestis bežiūrint į žuvusio daikto palaikus? Ar nekeiktelim mintyse arba garsiai, ar staiga nepasijuntam tokie vieniši šiam pasauly? Kartais pabaru save, kad pats elgiuos būtent taip.
  Pripažinsiu, yra už ką gailėtis daiktų. Jie džiugina mūsų akis ir širdis. Guodžia mus savąja daiktiška ištikimybe ir pastovumu. Daiktai - patys būdami laikini - yra tarsi jungiantys tiltai virš taip negailestingai tekančio mūsų laiko. Tai gijos, jungiančios nuolat skubančią dabartį su praeities prisiminimais, su užmirštais ir nutolusiais jausmais, su mylimais žmonėm, kurie kažkada lietė, ar žvelgė į tuos pačius daiktus.
  Nesvarbu, kiek ir kokių daiktų įsigyjam, svarbu kaip susigyvenam su jais. Svarbu, ar suvokiam daiktų praeinamumą, ar neapleidžiam jų, ar sugebam išlikti ramūs bei pasitikintys išsiskyrimo valandą. Gal tai ir tuščios kalbos, bet norim mes to ar ne, tačiau kasdien esame apsupti daiktų. Ar mokam pajusti jų amžinybės alsavimą...