Special for you

Karšta. Vasara juk, kai oras lipnus nuo žiedadulkių ir vapsvų dūzgimo. Užmiesčio sodai alpsta pritvinkę kaitros, o seno namuko durys sunkiai girgžteli dviems pabėgėliams braižantis apie spyną...

Puiku: trys dienos ramybės, braškių ir drumzlino, šilto kūdros vandens. Taipogi tingaus drybsojimo bei neskubių drėgnų bučinių – juk, rodos, mes šiek tiek daugiau nei švelnūs draugai.
Šiltnamių laistymas, pavirtęs gaudynėmis ir smagiais pasigrabaliojimais nukritus (tyčia, mylimasis?) ant tako, bandymas degintis, kai tu ropinėdamas aplinkui vis begėdiškai krimsteli į sėdynę, knisimasis tvankioje palėpėje po kažin kokius skudurus nuolat liečiantis prakaituotais kūnais – elektros iškrovos ir žvilgsniai „kas-gi-šiandien-nutiks? “.

Vakarui pagaliau užgesinus saulę apibėgu visus užkampius, surenku laistytuvus ir pavienes uogas. Išsidrėbiu žolėje, nors ir vėsi bjaurybė. Tolumoj pradunda traukinys sudrebindamas žemę, o dunksėjimą pratęsia tavo basos kojos, kai tamsoje leki link manęs. Pašoku, kad netyčia nenumintum savo princesės – balos karalaitės – ir įpuolu tau į glėbį. Niurni ir kramtai kaklą gniaužydamas rankomis visus mano lobius. Aukštyn – pirštai užtikrintai brėžia kelią per nugarą, žemyn – suspaudžia tuos stangrius pusrutulius ir stumteli link savęs. Gerai, aš nedrovi.
Hm... Nesmagu atsilikti: kojos sulinksta, apkabinimas stiprus lyg gniaužtai, tad nubrėžę lanką virstam į pievą. Keista, bet nebešalta. Net tada, kai žaibišku (suplanuotu?) judesiu trūkteli marškinėlius į viršų. Nugara šiurpsta nuo naktinės rasos, o krūtys – nuo tavo išdykusių dantų. Lėčiau, brangusis, gal aš ir be galo išdykusi, bet vis dėlto – dar mergaitė. Tampau tavo gaurus, o tu – manąsias kelnaites. (Duokit dar nuogo kūno! Duokit dar nuogo kūno!) Žinau, kad dabar pulsi karštąją teritoriją – liežuviu, lūpom, pirštais, ak, tik prašau, nepagyvink žaidimo obels šakelėm...
Kvėpuoji Ten ir atsargiai lyžčiodamas priglundi dar arčiau. Visu veidu, mielasis, nes mums abiem taip patinka. Gėrybių ola prasiveria pasitikdama tavo liežuvį, švelnų ir karštą, jautrų ir virpantį. Pirmyn, atgal, į viršų judesiu „come here“, netoli į šoną, kur jau plaka antra širdis... Kas darosi? Kojos – tarsi dvi akmeninės kolonos, nedrįstančios krustelti, kad nenugintų baikštaus malonumo. Šaltos pirštų pagalvėlės praskleidžia raudonas užuolaidas, kad lūpos galėtų įsisiurbti. Belieka rankom kabintis į žolę pajutus šiurkštų bučinį. Suimi mane stipriau, net nykščiai nuslysta įkaitusiu grioveliu. Įkąsk man vėl, mylimasis, jau nebesuvokiu, kur esu, tik įsmeigus nereginčias akis į dangų drebu šitaip pirmąkart gyvenime tau dar beragaujant to pernokusio vaisiaus minkštimą...

... o paskui guliu rami ir be jokių minčių. Patenkinta visom prasmėm balų karalaitė, suleidusi nagus pirmajam savo nugalėtojui į plaukus...