Velykinis arba nemigos sapalionės II

Nešu kryžių ne tik prieš Velykas,
Apsipylęs dvasia Lietuvos.
Paauksuotas erškėčių vainikas
Spindi tiesa ant kvailio galvos.
Po paklodėmis paslepiu gėdą,
Kai sijonais lipu į žvaigždes.
Dangaus pleiskanos uždengia pėdas,
Kai slepiu vėl save nuo savęs.

Mano kryžius lengvesnis už pūką,
Nors atrodo sunkus it tiesa,
Mano mintys tuščiai nusiplūkę
Ieško kampo, kur slepias drąsa.
Mano žodžiai – seni impotentai –
Krinta, dar nepradėję kovos.
Dangaus pleiskanos krenta ir krenta,
Taigi Viešpats neplauna galvos.

Mano meilė – narsi kurtizanė –
Tiesia rankšluostį – atminčiai bus.
Mano ryžtas vėl gert užsimanė
Ir vėl vandenį verčia vynu.
Mano siela – pigiausia iš kekšių,
Mano sąžinė – dvaro kalė,
Tad lai šlapinas man ant pakaušio
Maloninga padangių šlaplė.