Pabelsk

...tu pabelsk...užeik...nedrįsti...

Kodėl nedrįsti užeiti? Stoviniuoji prie mano širdies slenksčio. Bijai? Juk durys neužrakintos. Kažin kodėl visi, priėję prie tų durų pastoviniuoja ir nueina. Aš laukiu, o laikas bėga. Viduje tik mano vienatvė. Juk jei jau radai kelią iki jų, durų, tai rask drąsos peržengti slenkstį ir įeiti į vidų. Baugu, kad jos neužrakintos ir galės kas tik nori užeiti? Ne visai taip. Raktas viduj, duryse. Užeik ir užrakink. Liksime tik mudu. O mano vienatvė išeis. Pati. Klausi ar daug kas buvo užėjęs? Buvo... Kažkada, prieš daug metų. Ir išėjo. Tada tos durys kartu su širdim spygliais apaugo. Dideliais ir aštriais. Matai, voliojasi ant žemės. Jie nudžiūvo ir nubyrėjo. Klausi kodėl? Matai vienas spyglys kraujuotas? Jis vienam žmogui pervėrė širdį. Ne, aš nekaltas. Tiesiog buvo žengtas neatsargus žingsnis. Kuris iš mūsų jį žengė? Nežinau. Nuo tada jie ir pradėjo džiūti. Ir nukrito vienas paskui kitą. Metams bėgant neliko nei vieno. Taip, sutinku – baugu yra padaryti pirmą žingsnį. Bijai, kad ten viduj, širdy yra dar nenudžiūvusių spyglių? O tu pabelsk... Aš atversiu tas duris plačiai, plačiai. Pamatysi, viduje tik mano vienatvė.

...tu pabelsk...užeik...nedrįsti...