iš

nebeužtenka paprasčiausio braidžiojimo stiklais
rasa išdžiūvo plaukuose ir padruskavusi nutilo;
čežėjime nubyrantys veidai, o akys tupi – žiūri,
maestro, sugroti negaliu savęs - suprasti irgi. man

per sunku

krapštytis vietoje, kišenėmis keliauti ir glaustytis
palei kojas, it elgetai nukirtusiam liežuvį sau malda,
kai purvinos palaimos valandėlės tiksi – neįtiksi, o
alkanam su savimi – palikti, baisiai, nesinori. man

per sunku

užtraukti celofaną praėjusiems laikams ant šnervių,
žarijos sukasi lizdus į odą ir perina mirties laukimą,
man per sunku nevertinti nugirsto nebaigto  žodžio,
o tiesos dar nesugebi į veidą spjauti - drąsiai. man

per sunku

kalbėti apie tiesą, subraižytos plokštelės šonais,
kai pakraščiuose dar kūno likę apdegintos detalės, 
laiškai krauju rašyti ir dar nemoku tavęs atsikratyti,
maestro, pamilti negaliu savęs – užmušti irgi. man

per sunku