mažos šalto pavasario fėjos
it blizgūs kristalai
skardžiai ryto erdvėj išsibarsto
ir staigiai įpjauna
savo balantį skruostą
pridėsiu prie degančio delno
paklaidinsiu ramybę tarp paukščių
tave paklaidinsiu
tarp šermukšnio šakų
prislopinsiu neramų alsavimą
ir išeisiu įstiklintom pievomis
stingdantį nerimą
akmenėliais į dugną
melsvų vandenų nuskandinusi