Stabmeldžiai

Ūkanotuose gyvena kraštuose pasislėpę
Tykodami sauso atlygio meto
Tūnojo tylėdami be atpildo bebaimiai bailiai

Šviesos vardu prisidengę
Realybės vizijoje skendę
Tiesos savo saugojo amžiną vertę

*

Išrėžtą ant kūno gamtos
Įstatymo tvarką paneigiant
Nužudė teisybę, tvirtos išraiškos valioje

Nužudė sugrįžę bebaimiai bailiai
Pavidalu virtę
Dėl svetimo vardo ištvirkę

*

Veide išvagotais reljefais bylojo
Paminklų skulptūros
Juos matė, tylėjo, bet viską žinojo

Sparnais akmeniniais per amžius nekyla
Ginklais žalvariniais
Paverčia iš triukšmo į tyla

*

Purvinus, ašarotus, samanotos gyvybės
Į dangų
Paverčia akmenis sau iš po kojų

Paverčia akim, stabais saugančiais išmintį sena
Be vietos mintim nevalingom
Kurios netiesą praėjusią mena

*

Į pelenus iš pelenų, iš jų į gyvybę
Dievą į akmenį
Saugantį amžių teisybę

Saulę į vėją, gyvybę į mirtį
Gyvenimą
Paliekant stabams tik patirti