smėliu
lyja
minga jau kopos
jūra
tingiai
valgo krantus
tu dar šalia
nors ir toks neryškus--
akyse minga vėjas
kopų daina
ir
žuvėdros
kriauklėj
jausmas
visai susivėlęs
ten
rūko marškoj
vėl šiaušias dangus
nuvilnija
išrašo maldas
aš tyliu---
nebėra ašarų
nėra ir liūdnumo
širdžiai ilgu
sieloj
tik puodelio
suskeldėjęs dugnas
Man galvoj
žvyro sėklos sudygę-
varnalėšom sužels
švelniai lengvai
ant smėlio su vėju
šnarėdami ilgesį
nuplevens...
rausvėjančios raidės
nuo besileidžiančios saulės
šnabždės
man žodžius
širdy miegas
šiurenimas
sakai man
sudie --- rūkas paslepia ašaras.