rašyk.lt: Kūriniai / slepiuosi / Kaliausės: Kaliausės Netektis

Tai taip ir baigiasi
visos pažintys, draugystės?
Kartą prabudęs nerandi jos šalia?
Ir pėdsakai atšalę laukuose,
Ore neliko jos kvapo, primenančio sudegusią duoną.
Suodinomis plunksnomis pažymėtos jos teritorijos
Jau priklauso kitiems.
Atrodo, kad jos niekada ir nebūta,
Visi ją spėjo užmiršti.

Ir taip sunku.
Atrodytų, lyg dar vakar abu žaidėme
Ir triukšmingai lėbavome
Valgydami pavogtus kukurūzų dribsnius.
O dabar.. jos nėra šalia,
Kažkas užgeso ir mirė mano viduje.

Niekas neatsakys:
Kodėl, kaip ir į kur?
Su kuo?

Staiga, pats nesuprasdamas,
Pradedi save kamantinėti:
Ką blogo padariau?
Ar saldainėmis nepavaišinau?
Saulės spindulių pagailėjau?
Mano skudurinė širdis buvo jai per maža?
Ar gerbti nemokėjau?
Neužleidau vietos eilėje į tualetą?
Nepadėkojau už viską, ką ji dėl manęs padarė?
Neatsidėkojau susiūta savo šypsena, išspausta sudžiūvusių lūpų?

Ir niekas nenušluostys dulkių nuo manęs,
Ir niekas neužtars prieš varnų teismą manęs..
Iškasu duobę savo galvoje trapioje -
Leisk palaidoti prisiminimus apie tave čia.

Ir taip tyliai sunku tau,
Kada supranti, jog viskas baigta.
Laiką pristabdė ši skaudi netektis.
Bereikšmės dienos ilgesnės vienos už kitas.
Ir mano suplyšusios kojinės niekam neatrodo originalios.

Jos sūrio vazos dūžta nuo kiekvieno mano nervingo prisilietimo.
Manoo kreivos medinės kojos vėl visiems tik juoką kelia,
O mano seniai išaugtos kelnytės visai neatrodo stilingos.
Bet viskas galėtų vėl būti kaip vakar,
Jeigu tik ji vėl būtų šalia.

Dabar niekas manęs netampys po žemę,
Lyg būčiau šuo;
Ir manęs jau tikrai niekas neskraidins, pasisodinęs ant savo nugaros.

Staiga, pats nesuprasdamas,
Pradedi kaltinti save
Dėl visų kartų,
Kada ji pasijuto nejaukiai;
Ir dėl visų tų kartų,
Kurių neišnaudojau,
Norėdamas prapjauti krūtines ląstą,
Parodyti plakančią savos gamybos širdį,
Ir sulaikius kvapą pasakyti,
Kad ši skudurinė širdis plaka tik dėl jos.

Ir niekas nenušluostys dulkių nuo manęs,
Ir niekas neužtars prieš varnų teismą manęs..
Iškasu duobę savo galvoje trapioje -
Leisk palaidoti prisiminimus apie tave čia.

Storos kaip dramblys graužaties minutės
Bėgioja krosą galvoje.
Sielvartas iš išluptų akių veržiasi upeliais,
Ir atrodo, jog niekaip kitaip ir negali būti.
Trumpos laimės akimirkos baigėsi - prasidėjo gedulo laikas.

Vėl tapau tik sala nežinoma
Šiame kanapių lauko vandenyne.
Ir niekas nenušluostys dulkių nuo manęs..

[Paaiškinimas: Varna Albertina dėl nežinomų priežasčių palieka Kaliausę. Kūrinyje Kaliausė išreiškia savo sielvartą, kalbėdamas monologu su Varle]

[vienuoliktoji rinkinio Kaliausės dalis]