Apie mentis, sparnus ir kaltūnus

Negalima pradėti nuo sparnų. Iš pradžių buvo miestų mindymas kojomis, skubus balsnojimas, risnojimas, šuoliavimas, galop vilkimas, strigimas, springimas - - - Mintys nenuspėjamom laibom gervėkojom iš kramtomosios gumos tik tympt! tympt! Žengčiojo per pasaulius - vieną šen, kitą jau ten, o paskui, stipriai įsitempusios, kad sprygtels mane į mane pačią! Mentis skaudėdavo, smilkinius. Lekuodavau pavargusi prie niekieno kojų, vėjo prisigaudytų kvapų sruogos plaukuos. Ypač pavasariop. Kai žemė pakvimpa žeme. Kai skaudančiom mentim į ją įsikniaubdavau, kartu su žole imdavo kaltis sparnai. Gimdėsi, gimdėsi, lindo po narelį. Kažkada plunksnom kaip obelų žiedais apsikaišė. Aš nemačiau. Man sakė, kad buvo. Dabar, kai pasisuku, žvilgt nugaron - styro kažkokie kaltūnai. Ir lyg tai skauda mentis. Tai patikiu, kad kažkas buvo. O jeigu ir nebuvo. Svarbiausia, kad nekliudytų niekur sėdėti, tik man įtarimas, kad kliudo. Tik prisileidus šiltesnio oro kvapo gūstelėjimą, lyg kas perbėga per mentis, suspurda, sukruta, ir jau nebesisėdi. Darbas išvirkščiu protu dirbasi, iš pakampių lenda žmonės širdukai, apskretę, apskriti po ilgo miego pasniegiais, nuo medaus sulipusiom gerklėm - nepragieda. Bet eini link jų, rankas spaudi, be abejo, šypsaisi žolės lygiai šimtą metų neragavusia išdžiūvusia šypsena, mentim maskatuoji sau pavėjui - - - maskatuoji, maskatuoji mentim, tais rudenio puvėsiuos išvoliotais kaltūnais, kažkiek sniege praskalautais, ir ūžteli kažkas, siūbteli aukštyn, tik švyst! - - - Susigūžti tenka, kad šitoks jausmas neišvartytų biuro baldų, kad nepriplaktų prie dangų rėžiančio stiklainio sienelės ir, svarbiausia, nedaužytų ir neplaktų į stiklą vėl ir vėl. Prisisegti tenka diržus, mentis primygti į atlošą, sukandus dantis įbesti akis į vaizduoklį, o išeinant pietauti pusiaudienį, kai pavasario besilaukianti saulė tik tik būna atsidengusi didžiulį savo pilvą, prisisegti prie ilgo žguto kaip bambagyslės, kad nuėjus per toli grąžintų atgal. Mentis skauda, skauda pirštus, graibančius šviežias knygas, bet nieko neišsirekančius, smilkinius sprogina pakalnutėm, kuriom dar anksti, akys visai apsipurslavusios - - - Typmt! Typmt! ir kaip duodi atgal į kieto pastato sieną, trinkteli galva, sustabdo polėkį. Mentis skauda. Link žemės plėšia. Ten aš norėsiu gulėti. Negalima pradėti nuo sparnų, bet gal galima sparnais baigti. Taikiai suskleisti. Nusiraminti. Knygą tuščiais lapais po galva pasikišti. Ir žiūrėti, kaip į tave byra žemė, kvepianti žeme. Ant nugaros gulėti. Kad slaugių iššukuoti kaltūnai net nesistengtų nieko pakylėti sparnais.