Apie elnią ir tolimą žvaigždę

Mano pilko “miegamojo” rajono kieme labai šalta, bet to nejaučiu. Stoviu tarp purvino sniego pusnių ir spoksau į ant kalniuko, po dideliu geltonos šviesos žibintu, išdidžiai galvą iškėlusį elnią. Žvelgiu į jį išplėtusi akis, sustingusi vienoje vietoje, praradusi bet kokį sugebėjimą išgirsti, užuosti, lytėti; stoviu it suledėjusi. Net nežinau, ar dar galiu įkvėpti. Nežinau, ar tai aš. Jaučiuosi, lyg būčiau kino teatre, sename juodai baltame filme. Tik vaizdas per daug ryškus tokiam filmui. Šis kadras, sustingęs man prieš akis, - vaizdas iš šalies, iš maždaug tos vietos, kur baigiasi rogutėmis vaikų išvažinėtas slidus takas nuo kalvelės. Kiek toliau apačioje matau save, susisupusią į tamsius ruonio kailinius (tokius, kokių niekada neturėjau). Kailiniai ilgi, iki žemės, net nematau savo kojų – ar jos kuo nors apautos? Neturiu nei šaliko, nei kepurės, nei pirštinių, o ir kailiniai neužsegti: esu į juos susisiautus ir pirštais laikau skvernus netoli apykaklės. Palaidi plaukai žvilga mėnesienoj. Nors nejaučiu, žinau, kad spaudžia speigas. Beveik galiu įžiūrėti jį tvyrantį ore. Matau sniegą, matau apšerkšnijusias medžių šakas, vėjų keistai perkreiptus ir pusnynuose tarsi koralai sustingusius krūmus, danguj vangiai spingsinčias šaltas žvaigždes.

Elnias… Pirmą kartą iš taip arti matau elnią. O gal ir apskritai pirmąkart. Jis taip pat sustingęs, kaip ir mano antrininkė su ruonių kailiniais, kaip ir korališki krūmai, kaip medžių šakos. Stovi jis ant kalniuko, aikštelėje, nutviekstoje blausios vienišo žibinto šviesos. Jo pilkas kailis su keletu balkšvų dėmių ant nugaros atrodo lyg šilkinis, švelnus jei pabrauktum ranka. Bet aš negaliu to kailio liesti, bijau pažadinti šį keistą šaltą paveikslą. Elnias išdidžiai iškėlęs savo galvą, kurią puošia grakšti ragų karūna. Jo akys migdolo formos, išplėstos, tarsi jis žvelgtų į tolį, ieškodamas kažko tik jam vienam težinomo. Matau jo juodą nosį plačiomis šnervėmis, kažin ką uodžiančią. Turbūt ji maloniai drėgna ir švelni, kaip ir aksomas aplink tas migdolines akis juodomis riestomis blakstienomis. Jo laibos, bet tvirtos kojos sustingusios taip, lyg jis kaip tik būtų žengęs žingsnį; nedidelės, beveik elegantiškos kanopos keistai nesiderina prie kvadratinėmis trinkelėmis iškloto grindinio.

Nežinau, kodėl ir kaip, bet man taip bespoksant į grakštų elnią ant kalniuko ir save pačią apačioje, mano sustingusio juodai balto filmo kadras ima judėti, vaizdas suktis man akyse. Pasijuntu taip, lyg supčiaus didžiulėje karuselėje, lyg sėdėčiau ant ryškiai lakuoto ponio ir laikyčiaus už auksinės vytos lazdos, kyšančios jam iš nugaros. Pro šalį bėgančiuose veidrodžiuose beveik galiu matyti kitus besisukančius ratu gyvūnus – rožinę kiaulaitę su juoda, ant šono pakreipta skrybėlaite, kelis žirgus, auksaspalvį gaidį raudona skiautere ir ... savo elnią! Ne, negali būti! Mano gražus, išdidus elnias, vienintelis iš visų neblizgantis ryškaus lako spalvomis ir žvangučiais, bėga ratu kartu su visais amžinai šypsančiais gyvūnais? Net pasipurtau nuo tokio vaizdo ir purtau galvą tol, kol atsimerkus vėl matau pilką kiemą ir savo elnią. Tik dabar jis nebestovi sustingęs ir nebežvelgia į tolį, aukštai iškėlęs raguotą galvą. Jis bėga, bėga veidrodinės karuselės ritmu ir atrodo, kad grindinys slysta jam iš po kojų. Jo kanopos ima skelti žiežirbas, o jis vis dar toje pačioje vietoje, nes kad ir kaip stengtųsi, keliukas bėga vis atgal ir atgal. Man atrodo, kad elnias jau visai nebetenka jėgų, kad jis jau pailsęs, jau sunkiai kvėpuoja ir jau tuoj pasiduos, bet jis tik dar aukščiau kilsteli galvą, dar stipriau atsispiria, ir ima sklęsti oru. Dabar jam jau nebereikia bėgti iš visų jėgų. Jis lengvai lengvai šuoliuoja tik jam vienam matomais nakties laiptais, kyla vis aukštyn ir aukštyn. Užverčiu galvą žvelgdama į elnią, o jis jau virš medžių viršūnių. Ir tada jis trumpam stabteli virš aukšto topolio plikomis šakomis ir atsisuka į mane. Net krūpteliu iš netikėtumo, kai susitinka mūsų akys. Mėlynos žmogaus ir didelės, tamsiai rudos, protingos laukinio žvėries akys, kuriose matau po žvaigždę, tokias pačias žvaigždes, kokios žiba jam virš galvos. Akimirka tokia trumpa, bet man ji tęsiasi daug ilgiau, nei galėtumėte tikėtis. Laikas sustoja. Žvelgiu į tas gilias kaip naktis akis ir stiebiuosi į jį, į savo elnią, iš visų jėgų, noriu pakilti ir lėkti kartu. Bet jis nusisuka ir ima šuoliuoti dangumi. Jo žingsniai vis greitesni ir greitesni, o kanopos vėl pradeda skelti žiežirbas. Jis lekia į viršų, link žvaigždžių, o jo siluetas tampa jau nebeįžiūrimas, tik smulkutės kanopų žiežirbos dar rodo, kur jis galėtų būti. Galų gale net ir tų šviesos dulkelių nebesimato.

Pastoviu dar kokias dešimtį minučių taip užvertusi galvą, atsidūstu ir jau esu beeinanti namo, bet staiga mano dėmesį patraukia viena maža žvaigždutė, tvinkčiojanti būtent ten, kur ką tik nuskriejo manasis elnias. Ji staiga užgęsta, bet užgęsta tik sekundėlei, nes tuoj pat pasirodo vėl, tik šįkart yra ryškesnė ir ima greičiau spingčioti. Įsižiebia, užgęsta, vėl įsižiebia... Toks blykčiojimas eina vis greityn ir greityn, o pati žvaigždutė didėja. Išsigąstu, beveik imu įsivaizduoti, kaip milžinė žvaigždė išdegins mano kiemą, o kartu ir visa miestą bei šalį, kai aplink plytės vien juoda apanglėjusi plynė. Bet nieko panašaus neatsitinka. Mažoji žvaigždutė, dar šiek tiek padidėjusi, sustoja augti, tik pradeda dar labiau, tiesiog beprotiškai virpėti, ir staiga... sprogsta! Jos šalta šviesa pasklinda po visą dangų tūkstančiais, milijonais sidabrinių dulkelių. Jų debesis spindinčia banga užlieja dangų, plečiasi, nušviečia net tolimiausius kampelius, tuos, kur nebuvo žvaigždžių, vien tik beribis tamsus dangus. Dabar visa tai tviska ir žėri mažutėlytėmis švieselėmis, o sprogusios žvaigždutės dulkės vis dar skrieja, vis sklinda po šaltą nakties dangų ir leidžiasi į žemę. Pajuntu, kaip pirmoji jų paliečia veidą. Ji šalta, bet po kelių akimirkų tampu abejinga jos šalčiui. Lyg snaigė, nusileidusi iš dangaus ir ištirpusi ant mano nosies galiuko. Krinta ir daugiau žvaigždės dulkių, visa begalybė, o aš tik stoviu po jų lietumi ir visu kūnu juntu jų šaltus, spindinčius prisilietimus. Tada pradedu šypsotis. Nežinau, kodėl. Manęs niekas nemato. Neturiu kam šypsotis. Bet šypsausi, ir tiek. Visas veidas švyti – tik nežinau, nuo šypsenos, ar nuo žvaigždės dulkių.

Stoviu taip, kol dulkių lietus liaunasi. Nebejuntu šaltų prisilietimų ant veido. Pajudinu sustingusius pirštus bei kojas ir nueinu. Žingsniuoju iš lėto, nuleidus rankas. Pažvelgiu į šalis. Visa žemė žvilga žvaigždės dulkėmis. Blizga pilkos šaligatvių trinkelės, plikos medžių šakos, korališkieji krūmai, apledėję suoleliai, nuspardytos laiptelių pakopos, vielinė vaikų darželio tvora...

***

Rytą pabudusi pirmiausia išvystu ryškią saulės šviesos juostą ant šviesiai rožinės sienos miegamajame. Spinduliai veržiasi pro atviras duris iš kito, rytinėje pusėje esančio kambario. Plieskia taip ryškiai, kad vos galiu pramerkti akis. Susiraukusi apsiverčiu ant kito šono ir pasitaisau pagalvę. Ir tada prisimenu. Prisimenu savo gražuolį elnią ir jo sprogusią žvaigždę. Ar viskas buvo iš tikrųjų? Esu tikra, kad taip, nors nakties vaizdai atrodo daugiau nei pasakiški.

Įšoku į džinsus, megztuką, žieminius batus bei paltą, ir lekiu laiptais žemyn. Uždususi sustoju tarp tų pačių purvino sniego pusnių daugiaaukščio šešėlyje. Nematyti jokių mano elnio buvimo pėdsakų, o sprogusios žvaigždės dulkes danguje seniai nušlavė naktį išstūmusi saulė. Nejaugi sapnavau? Nukabinusi nosį kėblinu takeliu tarp sniego kalnų. Dar žingsnis, ir išsivaduoju iš milžiniško pastato šešėlio. Ir apstulbstu. Prieš mane – žvilgantis sniego audeklas, tviskantis saulėje milijonais miniatiūrinių žvaigždučių. Maži ir kiek didesni, balti ar visomis vaivorykštės spalvomis žėrintys šviesos taškeliai mirguliuoja spindulių sraute. Kiek tik akys užmato, visa stora sniego antklodė žibančiais voratinkliais išraižyta...

Priešais takeliu ateina pagyvenęs kaimynas, vedinas baltu šuniuku. Pasisveikina, stabteli šalia ir paseka mano žvilgsnį. „Gražu, “ atsidūsta. „Lyg kas tyčia būtų pribarstęs šitų spindinčių dulkių, “ sako. Paglostau šuniuką ir plačiai nusišypsau kaimynui. Jis vis tiek nepatikėtų, jei papasakočiau, kad jas pabėrė žvaigžduolis elnias.