Galūnių vaikai

Velnioniškai ilgi
supuoklėse išsukę vėją
jie merkia karančias stygas
sūrion vaikystės upėn.

Balti ir ramumu apnerti
neišvagoti naktimis ištempto
ilgesio vingiuotų bėgių.
Tik jau seniai apglaistyti
supuoklių išgaląstu metalu.

Jau lyg išsivingiavę savo kelią
nebeiškojo palaimintos stoties.
Ir jau nebeit tiesiais takais
supuoklės rūdžių gimusiems
neišnešiotiems ir ištrupintiems
vaikams.

Išlaužė vėjas, išskaptavo
ornamentais oda pasidabino.
Nors kelias kreivas, nenutiestas
Bet neapsakomai ilgi su
blizgančiais galais galuos
vis gundantys lytėti neišliestą
nusitiesia toliau nei neišdrožto
vaiko akys.