Dievybių kapynai

Šaukštais medaus pralietos ašaros
Į glušas saujas dangaus
Barstančias per amžius pasakas

Būrė ketvirtim milijonų tylėjusių
Išsižiojusiais lapais
Šlapio vandens ugnyje plaikstomų biblijų

*

Išsprogdintais iš smalsumo į tamsą
Vyzdžiais gašliais
Dvigubai tiek dar kentėjusių drąsą

Karštos vasaros sniego speigais
Sukurta gebėjimą
Paieškos bevaisės motyvais paneigiant

* * * *

Šaukštais džiaugsmo pelenus ryjančius
Klausimų bijančius tardo,
Kad beprasmio tylėjimo triukšmo nebūtu

Kame drovumas tavo tikėjimo slapto?
Nepagalvojus, kad vėl
Tikrovė prapuolė miglai ištryškusiai ryto

*

Tikrai kažkur slepiasi amžinos tiesos
Be šviesos tyliai rymo
Ir bijo, kad kas nors nesurastu

Bijo tikrovės, tikrovė bijo savęs
Išsigando pamatę
Sąmones kiautai dūmuose opiumo skęs

* * * *

Nutilo, nurimo, per dažnai naktim miega
Su virve ant kaklo
Syki eilini, kol nieko nelieka

Kol bedugniais takeliais tremtinius bėgančius
Cukruje klimpstančius stebi
Per priešpilni staugiančio vilko balsu

*

Tiesos tiesiausios kapynuose tūno
Dar syk tiki savim
Ten kur senos dievybės supūna

Išdegintom nuopuolio kryžiais krūtinėm
Medžiai sutinę bylojo
Tiesom tiesiausiom niekad nebūt paskutinėm