dykumų nevertoms arba šventas išeiti

tos moterys tokios tobulos
savo dirbtinumu.
aš mąstau, kokios jos būtų nuogos
nuogos, dykumų vidury, be savo suknių
be ryškių sijonų ir brangių kvepalų.
matau tik tuščias akis ir degančias rankas
tiesa, ir be dykumų matau tuščias akis.

o mano šviečiantis veidas atsispindi
apdulkėjusiose vitrinose.
kur jos žvilgčioja vardan nesudildomo
nesujaukto grožio įsitikinimo.
aš iškeliu galvą ir praskrendu.
kaip amarilio lapas, tėvo
rūpestingai nuskintas vėjo globai.

aš sakau jums, taip lengva gyventi.
tarp kūnų, dievo išmestų į nežinią.
taip lengva gyventi, aš sakau.
pakartoju ir joms, toms moterims,
savo nešvariais marškiniais nuvydamas
susivėlusiais plaukais išbaidydamas.
matau jų akyse nerimą.
o aš tik geriu vandenį.
pasigardžiuodamas. jų tuščiomis akimis.

niekados nemiegu naktimis.
miestas tyrumu kvepia.
o dangus slysta su manim koja kojon.
mes išeiname,
sapninio tipenimo malonumui.

pabundu užtinusiom akim
pasiruošęs kasdieniniam darbui.
užgesinęs viso pasaulio langus.
ir stebiu jų akis.
kai išvysiu šviesą dūminėj tuštumoj,
jų persunktoj klykimu tuštumoj,
ateis laikas išeiti.
tas rytojus bus šventas.