Netikra karalaitė7

Rytoj pokylis. Šie žodžiai nuo pat ryto sukosi mano galvoje. Jau rytoj! Taip greit! Aš vis dar negalėjau patikėti. Reikia tiek daug nuveikti. Įdomu ar Adrianas suprato savo užduotį? Ar išsiaiškino viską? Galbūt ir ne. Juk baronienė liepia jam dirbti ištisą dieną.. Ech, kaip blogai! Praeitos  dvi dienos buvo išvis be naudos. Neištvėrusi užsimečiau plonytį savo apsiaustėlį ir išskubėjau iš pilies. Sausakimšomis gatvėmis skverbiausi link sodybos. Aikštėje didžiulis saulės laikrodis rodė lygiai tris. Saulė kepino kaip reikiant ir knietėjo nusiimti gobtuvą, bet nenorėjau, kad kas nors mane atpažintų. Štai prieš akis išdygo krūmai ir sodas - čia rasiu Adrianą. Aną kartą ėjau iš kitos pusės. Dabar tereikėjo atidaryti vartelius ir įeiti. Atrodo visai paprasta, bet juk manęs čia neturėtų būti. Turiu likti nepastebėta. Man pasisekė. Adrianas šiandien kaupė gėlių lysves visai arti. Kai tik jis mane pamatė, aš jam pamojau ateiti. Jis apsižvalgė - aplinkui nebuvo nieko, kas keltų grėsmę. Tik toliau, už kelių eglių, du seneliai atsirėmę į kauptukus išsijuosę ginčijosi. Ginčas atrodė toks karštas, kad jiems niekas daugiau ir nerūpėjo, taigi jie visiškai nekėlė grėsmės. Adrianas priėjo prie manęs.
- Sveika, - tarė jis apstulbęs mano pasirodymu- ar kas atsitiko?
- Kol kas nieko ir labai dėl to džiaugiuosi. Ar perskaitei laišką? Supratai ką reikia daryti? - Jis pažiūrėjo į mane ir atsakė:
- Žinoma. Supratau, ką reiks daryti, tik keliose vietose...
- Klausyk, gal einam kitur pasišnekėti?
- Bet... Juk... Baro..
- Aš jai pasakysiu. Nesijaudink. - Tada parodžiau jam sekti paskui. - Kur dabar galėtų būti baronienė?
- Greičiausia sode. Bet patikėk, ji tikrai manęs neišleis. Kertam lažybų? Oi, atleisk, netyčia išsprūdo..
- Kertam, - tariau aš. Jis buvo nustebintas. - O kas čia neįprasto? Juk sakiau, kad nesijaučiu karalaitė. Vadink mane „tu“.
- Gerai. Ar tu, Jūsų Didenybe, manai, kad taip lengvai pavyks baronienę apmauti?
- Aišku. Be to gali nesakyti ir „Jūsų Didenybe“. - Kai taip pasakiau, mes įėjome į mažiausią, bet kartu gražiausią sodą sodyboje. Ant suoliuko sėdėjo baronienė, ji gėrė žolelių arbatą ir aiškiai buvo gerai nusiteikusi. Kai tik įėjome, ji žemai nusilenkė ir tarė:
- Ko Jos Didenybei prireikė mūsų sodyboje?
- Norėjau šį tarną pasiimti trumpam padirbti į karališkuosius sodus, - tariau. - Ar galėčiau?
- Žinoma, Jūsų Didenybe, bet ar nemanote, kad lengviau būtų buvę paliepti tarnui jį atvesti?
- Norėjau pati tuo pasirūpinti, - kuo nekalčiausiai tariau. - Žinote labai mėgstu rožes, nenoriu, kad kas nepatyręs jomis rūpintųsi. Apie Adrianą girdėjau daug gero. Manau jis turėtų sugebėti. - Baronienė įtariai į mane pažvelgė.
- Mes turime ir kitų, labiau patyrusių tarnų. Galiu pakviesti...
- NE, AČIŪ. - Jau beveik rėkte išrėkiau. Paskiau tariau pritildžiusi toną. - Iki penkių jis sugrįš.
Tada atsisveikinau ir tariau Adrianui:
- Atrodo lažybas laimėjau aš.
- Ir visa laimė, - nusišypsojo jis.
- Kodėl, jog tu pralaimėjai?
- Iš tiesų mes abu laimėjom. Tik pagalvok, dviem valandom pabėgau nuo baronienės.
- Yra ir blogoji pusė.
- Ką?
- Sakau, yra ir blogoji pusė. Baronienė tikrai nepraleis progos. Ji viską išpliurps karaliui. Dabar turime eiti į karališkuosius sodus. Kai karalius sužinos, jis būtinai pažiūrės ar tu ten.
-Taip. Ar aš iš tiesų turėsiu dirbti, ar tik vaidinsiu?
- Tik vaidinsi. Bet jei bus neįtikinama, turėsi dirbti iš tiesų, - pagrūmojau jam pirštu.
Dieną praleidom tikrai nuostabiai. Šnekėjom ne vien apie pabėgimą ir Netę. Kaip tarnas, jis tikrai daug žinojo. Netgi daugiau už mane. Apie augalus ir apie gyvūnus... Labai įdomiai mokėjo pasakoti. Kai baigėm šnekėtis, buvo jau po ŠEŠIŲ, todėl nusprendžiau jį palydėti ir paaiškinti baronienei, kodėl užtrukom. Kai grįžau į rūmus, karalius jau viską žinojo iki menkiausios smulkmenos ir dar daugiau... Žinoma, baronienės dėka. Jis dar kartą priminė man, kad rytoj pokylis (lyg galėčiau pamiršti). Paskui savo kambaryje iki vėlumos kūriau planus rytojui. Kai viskas buvo išbaigta iki paskutinės smulkmenos, kritau ant lovos, nusirengiau (labai tingėjau tokiam reikalui kviest tarnaitę) ir užmigau - be vakarienės.