Senutė ir lazda

Ryte ji dar nieko nenujautė, net mintis tokia nebuvo užklydusi. (Vargu ar kas tik atsikėlęs apie tai pagalvoja). Kiekvieną ankstymetį gelia sąnarius; ji buvo prie to pripratusi, kaip ir prie daugelio kitų senatvės požymių. Ji blaiviai, be nereikalingo ašarojimo ar sunkių atodūsių suprato, kad nebe jaunystė, ir gyveno susitaikiusi su skausmais ir kitomis negaliomis, net kiekvienas kryptelėjimas, kiekvienas žingsnis, paremtas lazda, buvo apskaičiuotas, iš anksto numatytas. Užmarštyje pasiliko laikai, kai be reikalo galėjo lakstyti pirmyn ir atgal, kelti dulkes plūktoje asloje ar nuo atlydžių iki šalnų kapstytis smėlingoje žemėje. Dabar viskas kitaip, jaunystės šėlsmas ištirpo atminties miglose, liko išglebę, papurtę raumenys, net ne raumenys - tiktai matine oda aptempta poskytė masė, greičiau ne aptempta, o nerūpestingai užklota susigarunkštijusiu, supleišėjusiu skuduru.
Ji suprato savo senatvę, bet tą rytą nieko apie ją negalvojo, nes jautėsi taip, kaip ir ankstesniais įprastais senatvės rytais. Įšėjusi į lauką, nubrido per gilų sniegą ligi tvartelio. Sargis pasitiko pasistiebęs ant užpakalinių kojų, iškoręs liežuvį siekė jos ranką, bet be lazdos, ji nieko nė vienoje neturėjo, todėl tepasakė:
- Eik, eik sau.
Šuo buvo dar ne toks senas, todėl tebešokčiojo, kai ji grįžo atgal į trobą. Išplovusi puodą, supylė vakarykščios sriubos tirščius į metalinį dubenėlį ir išnešusi pastatė ant šuns išbėginėto sniego. Sargis apšerkšnijusiu snukiu graibstė šaltą bulvienę; jam norėjosi kaulo, bet jo neragavo jau treji metai - nuo pat šio kiemo šeimininko mirties. Senutės sūnus dar anksčiau buvo palikęs trobelę ir ramiai gyveno už keturių kilometrų darbininkų gyvenvietėje. Stovėdama greta aprimusio šuns, ji stengėsi įžiūrėti tos gyvenvietės fabriko kaminą, bet tai buvo bergždžias vargas.
Sūnus po tėvo mirties ne kartą kvietė ją pas save, bet čia buvo jos viskas: obelys, vyšnios, vėjų nugairintas kalniukas, ant kurio jau ne itin ryškiai geltonavo apsilaupiusi trobelė. Net štai dabar sniegas jos, net smėlinga žemė po juo - jos. Čia gyveno jos tėvai, paskui ji, jos vyras ir vienturtis sūnus. Ne, buvo neįmanoma palikti kiemo be žmogaus. Kai jau visai nieko nebeliks, išlaukės obelys ir vyšnios, o vėjas išdauš paskutinį trobelės stiklą - tiktai tada ramia sąžine galės išeiti. Tik tada koks sentimentalus prašalietis jai jau negirdint galbūt ištars: "Štai čia Laukiai gyveno".
- Vargu ar tau, mama, tada tie žodžiai bebus reikalingi, - sakė sūnus.
- Todėl ir niekur neisiu, - spyrėsi ji. - Nenoriu, kad kas taip pasakytų man dar girdint.
- Bet sunegaluosi – ir niekas nežinos, - kartojo jai sūnus. - Gyventum pas mane – jokių rūpesčių. Anūkes pažiūrėtum...
„Ko man mirti? “- galvojo ji.
- O jei kas, - prasitarė, - besiu šita lazda į langą – ir tu išgirsi.
- Neišgirsiu taip toli, - tikino sūnus, - neišsigalvok, mama.
Tačiau ji nenuėo paskui sūnų keliuku, kuris, pasišokuodamas ant kalvelių, raitėsi ligi darbininkų gyvenvietės. Kaip ji galėjo nueiti, palikti savo tėvų ir savo dienų atminimą, iš kiekvienos kertės plevenantį nosies nedirginantį kvapą, čia prakvatotus džiaugsmus ir prasiūruotus skausmus, palikti visą gyvenimą? Kad kažkas paskui pasakytų: „Čia gyveno... “ Ji bijojo šių žodžių. Atrodė, kad jie bylojo niekingą žmogaus baigtį, ant kurios kažkas atsistos mėšlinais batais.
Ta baime ji spyrėsi sūnaus kvietimui.
Ji norėjo atrišti šunį nuo būdos ir įsivesti į trobą, bet paskui pamanė, kad nėra ko pratinti. Šalnojo gražus sekmadienio rytas, retas toks šią žiemą. Iš skaudžiai baltų sniego vėpūtinių stiebėsi juodi medžių kamienai. Kur pažvelgsi – tik dvi spalvos. Viena kitą stumiančios, bet drauge derančios. Kaip gyvenimas ir mirtis. Nėra gyvenimo be mirties ir nėra mirties be gyvenimo, - suprato ir staiga išsigando savo minties.
Grįžusi į trobą, krosnyje įpūtė ugnį. Ji traškėdama spjaudė kibirkštis; jos geso čia pat lyg krintančios žvaigždės. Pasiremdama lazda, senutė atsistojo nuo taburėtės palei pakurą, prašlavė grindis, ant kurių gulė ugnies atšvaitai. Kuitėsi po trobą seno žmogaus spartumu, pailsindama sąnarius ant marga lovatiese uždengto guolio.
Vieno tokio prisėdimo metu pajuto nykią tuštumą, net gal beprasmį savo lėtą judėjimą, kaip beprasmė atrodė nuo krosnies sklindanti šiluma, kuri tiek teskleis jaukumą, kol traškės ugnis. Akyse ėmė mirguliuoti, bėgti spalvoti vaivorykštės ratilai, jos troba tarsi plaukė mėlyna erdve, skriejo virš žiedais apsipylusių vyšnių ir obelų; ji sėdėjo lyg prie vairo ir pro mažą langelį žiūrėjo į priekį. Štai tas gyvenvietės kaminas. Dieve, koks jis mažytis! Išsigando, kad skrisdama neužkliūtų. Kaip ji dabar suras sūnaus namą: jie visi lyg degtukų dėžutės, o sakė – didelis ir gražus, vietos visiems užteks. Kad tik nepralėktų. Kaip dabar atskirti, kur tavo sūnaus, kur kieno kito – visi vienodai mažyčiai ir pilkšvi pro debesų kaldras. Ne, ji nepralėks, ji prisiminė sutartinį ženklą: lazda suduos į langą, sūnus pamatys saulėje blykčiojant šukes ir pasikels jos pasitikti. Bet kur ta lazda, nejau bus iškritusi pro plyšį grindyse? Taip, ji tenai, ant balto debesies užsikabinusi, vėjas tavaruoja ją į šalis – kaži ar sučiuptų. Kad tik nenukristų, nes tada jau viskas, viskam viskas, beorė tuštuma išsilies aplinkui, ir ji amžių amžius dūlės toje bespalvėje, besvorėje nykumoje, kur nebus jau nei valandų, nei dienų, niekas tavęs nepašauks ir niekas neišgirs. Tai bus išėjimas suvisam. Kad tokios lemties išvengtų, iškiša ranką ir siekia lazdos. Tuoj, tuoj, sūnau! Lengvutis debesėlis šokteli aukštyn, ji lekia prošal, lekia pašėlusiu greičiu, lekia lekia lekiaaaaa...
Ji atmerkė akis, bet nesuvokė, ar ryto brėkšma, ar vakaro pilkuma sklandė po kambarį. Gal į trobą virto kamuoliai dūmų, nes krūtinėje buvo trošku ir širdis plėšte plėšėsi iš jos. Ji prarado laiko ir erdvės nuovoką, vis dar lyg kažkur skriejo, kol staiga atsitrenkė į nematomą ir neapčiuopiamą sieną, akimirką stabtelėjo ir pajuto virš savęs sūnaus akis.
- Tu išgirdai? - krustelėjo jos sukepusios lūpos.
- Ką, mama? - paklausė sūnus, bet jos stingstantis žvilgsnis jau slydo kažkur pro šalį.
- Kas čia gyveno?
- Čia? A, kažkokia senutė, kurį mirtį bandė nuvyti lazda...