mėlynam devynaukštyje gyvenau,
ant dervuoto stogo antenų
varnas supdavau.
geso name televizoriai,
beviltiškai,
vakaro žinių neparodę,
o kaimynai taip keikdavos,
jog net varnoms klausyti gėda
kartais žmonės imdavos priemonių:
atėję meistrai liūdnai kraipė galvas
(эй, Васёк, налей ещё по одной,
тут что то явно замыкает),
o ekstrasensai šiek tiek sumišę,
dingdavo su visu savuoju ekstra
ни
фи
га
kol įsiterpė Dievas,
senučių uoliai išmaldautas,
mane žaibu tvarkingai
nutrenkė ir
nudangino ten
kur nei stogų, nei
antenų


pustota






















