mėlynam devynaukštyje gyvenau,
ant dervuoto stogo antenų
varnas supdavau.
geso name televizoriai,
beviltiškai,
vakaro žinių neparodę,
o kaimynai taip keikdavos,
jog net varnoms klausyti gėda
kartais žmonės imdavos priemonių:
atėję meistrai liūdnai kraipė galvas
(эй, Васёк, налей ещё по одной,
тут что то явно замыкает),
o ekstrasensai šiek tiek sumišę,
dingdavo su visu savuoju ekstra
ни
фи
га
kol įsiterpė Dievas,
senučių uoliai išmaldautas,
mane žaibu tvarkingai
nutrenkė ir
nudangino ten
kur nei stogų, nei
antenų