A.A. brendimo ir meilės kančios Part 4

Ištraukos iš knygos. Ketvirtas bandymas.

Kiekviena smulkmena pradėjo nervinti. Pasidariau irzlus. Susipykau su mokytoja, pradėjusia aiškinti, kad kokie tėvai yra, tokie būna ir vaikai.
- O jūs mano tėvus pažįstat? – paklausiau jos.
- Ne, o ką? – paklausė ta sena kerpė.
- Tai ir neįrodinėkit, kad aš toks kaip ir jie. Nepažįstat visų pasaulio šeimų - negalite sakyti tokių nesąmonių. Pagal jus, kiekvienas vaikas turėtų būti toks pats kaip tėvai - tai kaip su tais vaikais, kurie yra palikti tėvų?
- Na, supranti, jie auga be tėvų, tai negali būti panašūs...
- Tai ir nekalbėkit nesąmonių! - neleidau jai pabaigti. – Neturit ką veikti ir nusišnekat. Kartais tėvai turi labai mažai įtakos savo vaikams. Tada juos išugdo aplinka. Nereikia tų idiotiškų teoremų, kad obuolys nuo obels netoli rieda, nes kartais ir kriaušė vietoj slyvos užauga.
Mokytoja tylėjo. Susierzino, bet pas direktorių neišvarė. Paskųs auklėtojai. Nieko, išgyvensim. Nusišnekančios mokytojos mane erzina labiausiai. Ypatingai šiandien.
- Apsišikit!! - garsiai užklykiau koridoriuje išėjęs iš klasės.
- Čia kam taip? – paklausė praeinantis klasiokas.
- Niekam. Sienoms. Luboms ir grindims.
Jis nesuprato. O aš neaiškinau. Jei jis toks bukas, kad net nesugeba pafantazuoti, tai tegu ir neklausia. Jam rūpėjo tik tai, kad aš pasakiau keiksmažodį. Teranda vienintelį įdomumą - klausytis keiksmažodžių. Beprasmybė gyventi.

********************

Draugai. Juokingas žodis. Pradžioje jie man prikišinėjo, kodėl nebūnu su jais, kodėl nebesitūsinu, kodėl nebebendrauju ir nevaikštau pas juos į svečius. Pradėjo mane keikti ir už nugaros apkalbinėti. Galų gale kai kurie pradėjo nebesisveikinti ir ignoruoti. Buvo šlykštu. Jaučiau liūdesį ir pyktį. Kad ir kaip patys besielgtų, jie kaltino mane. Sakė, kad aš nuo jų atsiskyriau. Iš dalies jie buvo teisūs. Man pasirodė, kad esu nepageidaujamas, todėl visiškai užsidariau ir nebendravau. Kai kurie dar egoistiškai ir dirbtinai bandė su manim bendrauti, būti malonūs, bet aš jau pats nebendravau. Jie pykdavo, kad aš nugaliu jų spaudimą.
Tas tęsėsi kelis mėnesius. Vakare sėdėjau stotelėje, laukiau autobuso. Kadangi autobusas turėjo atvažiuoti tik už pusvalandžio, skaičiau knygą. Staiga kažkas pritūpė prie manęs ir ranka uždengė knygą. Nuo staigaus pasirodymo krūptelėjau, truputį išsigandau, nes nemačiau kaip jie atėjo. Mano “draugai”. Bent jau buvę. Kristė prisėdo šalia. Veidas susirūpinęs ir pasimetęs.
- Labas, – tarstelėjo nedrąsiai.
Kiti du stovėjo nuošalyje ir rūkė. Žinojau, kad važiuos tuo pačiu autobusu kaip ir aš. Galvojau, ką daryti.
- Labas, – sumurmėjau vos girdimai.
- Ką skaitai? Kaip sekasi? Kur buvai. Ką veikei?
Beprasmiai klausimai laikui pratempti. Vis tiek žinojo, kad neatsakysiu. Kalbėjo vis drąsėjančiu balsu.
- Seniai tave bemačiau, - tęsė toliau. – Keista, iš tikrųjų. Gaila, gaila iš tikrųjų. Įdomu... Šiaip liūdna... Bet nieko baisaus... – ji pasimetė ir murmėjo beprasmiškus žodžius.
- Ko nori? – paklausiau staiga.
- Ką, aš? Ne, nieko, norėjau tik pakalbėt, bet tu kažkoks piktas, nekalbus labai...
- Tai dabar jau nori kalbėt? Gal aš dabar nebenoriu, – atkirtau ir atvertęs knygą dėjausi skaitąs toliau.
O viduje viriau. Degiau pykčiu ir noru jai viską išrėžti į akis. Vos laikiausi. Knygos tekstas mirgėjo prieš akis, nebeišėjo skaityti. Ji sėdėjo šalia. Užsirūkė. Staiga pamačiau troleibusą - jam sustojus stotelėje, nuėjau link jo. Įšokau į vidų, o trys “draugai” sureagavo ir nieko nesakę įlipo paskui mane. Nusikeikiau. Iškrito knyga. Kol ją kėliau, jie atsisėdo troleibuso gale. Pro kapišono kraštą žvilgtelėjęs į juos nuėjau toliau ir atsisėdau viensėdėje kėdėje, troleibuso priekyje. Troleibusas įkyriai zyzė, o dėl nervų protrūkio negalėjau susikaupti ir skaityti. Laikiau knygą atverstą, rankos drebėjo, širdis plakė, o kažkokia mano kūno liauka gamino adrenaliną. Jausmas nėra malonus, kai jis atsiranda dėl pykčio. Staiga Kristė prisėdo priešais mane ir užvertė knygą. Aš vos sulaikiau ašaras ir žodžius.
- Kas yra?? – susirūpinusiu balsu paklausė ji. – Kodėl tu su mumis nebebendrauji? Kodėl atsisėdai toliau? Kodėl visiškai nutolai ir atsiskyrei? Kodėl??
Nebeišlaikiau. Adrenalinas tvokstelėjo į smilkinius, gerklėje kažkas įstrigo.
- Aš?? Aš atsiskyriau?? – suklykiau taip garsiai, kad vairuotojas net spustelėjo stabdžius. – Ašššš??? – išplėtęs akis žviegiau jai į veidą.
Vieniša bobutė atsisuko pasižiūrėti, bet kai mirtinu žvilgsniu dėbtelėjau į ją, išbalusi greit nusigręžė.
- Aš??? Aš nuo jūsų atsiskyriau?? Aš? Blemba, joptarararai!!! Aš?... – klaikiu balsu kartojau.
- Na... Taip... Na, supranti... nebebendrauji... kas yra?..
- Taigi - aš? O ne jūs čia kalti, ne! Kaipgi - jūs angeliukai! Jūs nieko blogo nedarote! Šiknon jus! Tu nematai, ką darai? Tu nematai, ką daro kiti? Tu nematai, kad aš kenčiu, o ne jūs? Aš nuo jūsų atsiskyriau!! Egoistai, savimylos, vargšeliai nukentėjo! - nebegalėjau sustoti. Ji pasimetusi klausė. – Taigi, tu sakai, kad aš atsiskyriau... Negaliu patikėti, žinai - ką tik sužinojau. Nepagalvojai, kad jūs mane atskyrėt? Nepagalvojai, kad jūsų elgesys mane atstūmė? Nepastebėjai? Nepastebėjai kaip pati elgiesi, kaip elgėsi kiti? Apie kai kuriuos, vardų neminėsim, net nekalbu - jie išvis manęs nebematė, nereagavo į mane, laikė tuščia vieta, užrietę savo sušiktas nosis! Ir nepaaiškino kodėl! Kodėl? Kodėl, po velnių??
- Bet tu klysti, juk mes tave visur kvietėm, bandėm kalbėti su tavim, o tu mus ignoruodavai! Ką tu čia nusišneki? Juk tu pats nebendraudavai! - gynėsi ji.
- Nebendrauti pradėjau tik tada, kai pajaučiau jūsų pastatytą sieną tarp jūsų ir manęs. Pirmą savaitę man buvo bloga nuotaika – tai nuodėmė? Aš ne nebendraudavau, aš tik pasakydavau, kad “pakalbėsim vėliau, nes prastai jaučiuosi”. Nepameni? Niekada neignoravau nei vieno jūsų žodžio. Tai jūs pradėjot mane ignoruoti dėl savo įžeistų ambicijų. Tai jūs visi parodėt, kad bendravot su manim tik vedami egoizmo ir naudos sau.
Kristė tylėjo ir žiūrėjo į troleibuso grindis. Stotelėje išlipau. Deja, jie taip pat. Viską išdėjau į akis ir nurimau. Nesvarbu, kad vienam žmogui - žinojau, kad tai pasklis tarp visų. Šią akimirką nekenčiau jų, savęs ir viso kito pasaulio. Kada atvažiuos tas prakeiktas autobusas? Širdis ir liauka, varanti adrenaliną kaip kokį samagoną, nurimo. Adrenalinas - geras narkotikas, galima net priprasti.
Ji priėjo vėl. Vis dar laikiau rankose knygą ir vaizdavau skaitantį, nors ji gerai matė, jog jau pusvalandį skaitau tą patį puslapį.
- Klausyk, nusiramink...
- Aš ramus, – atšoviau. – Jau ramus.
- Nemaniau, kad viskas taip, – pradėjo vėl nusišnekėti ji. – Mes galvojom, kad kažkas tau yra...
- Tu gali paaiškinti, kodėl jūs nustojot su manimi net sveikintis?
Ji tylėjo. Reiškia, pasimetė. Taip jai ir reikia. Tegu paragauja nors truputį to nemalonaus jausmo. Ji sumurmėjo:
- Blyn, atsiprašau... – išstenėjo ji.
- Na ir kas?
- Nežinau... Mes nesupratom...
- Šikt man, ką jūs supratot, ką ne. Nematai, kad likau vienas? Nematai, kad nieko nebeturiu? Gal jūs iškrypėliai? Jaučiat pasitenkinimą, kai matot kitų kančią? – negailėjau šlykščių pašaipų.
- Bet...
- Jokių bet, blyn! Ačiū, kad nors dabar išklausei. Aš nepasikeičiau, tik pasidariau truputį liūdnesnis. Tai jūs bandėt mane pakeist į tokį, kurio būtų lengviau nekęsti ir ignoruoti. Aš tenorėjau būti su jumis, gauti nors trupinėlį jūsų paramos. Pasirodo, jums nieko nereiškia tas laikas, kurį praleidot su manim ir tie malonūs pokalbiai, kurie tęsdavosi naktimis. Pameni?
- Taip. Dėl to man ir buvo liūdniausia, kad tu nebesikalbi... Na gerai - mes nesikalbam... O be to koks skirtumas?
- Patikėk, toks didelis, kad net nesuprasi.
- Na gerai. Noriu, kad grįžtum. Atsiprašau už viską - nepagalvojau. Tiksliau, mes norim, kad grįžtum. Šiaip visi nervinasi, daug kalba apie tave.
- Šikt man ant jūsų norų. Savaičių savaites ignoravot mano norus. Jei jums taip rūpiu, kodėl to nepastebėjau?
- Na, okei, prašau, pamiršk. Tikrai nežinau ką daryt.
Ji nuliūdo. Akimirką jos pagailo, bet gailestį greit nuvijau. Turėjau dar truputį egoistiško orumo. Atėjo kita klasiokė. Prisėdo šalia. Pavieniai žmonės gan keistai žiūrėjo į susiraukusį su knyga rankoje jaunuolį ir dviem merginom, sėdinčiom iš šonų. Atsistojau ir nuėjau toliau.
- Nežinau, – pasakiau.

Atvažiavo prakeiktas vėluojantis autobusas. Įlipau, atsisėdau ir galvojau. Netoliese sėdėjo anie trys. Nesikalbėjo. Po pokalbio su manim buvo susikrimtę, tikriausiai mąstė, kas čia kaltas, o kas ne. Kiekvienas, aišku, mintyse gynė save ir manė, kad vienintelis elgėsi gerai ir nepriekaištingai. Supersti egoistai. Liūdna prisiminus, kad kažkada juos vadinau draugais ir tikrai mylėjau. O jie sėdėjo ir iki kelionės galo nepratarė nė žodžio. Susikrimtusiuose jų veiduose, atsispindinčiuose lange, perskaičiau liūdesį ir kaltės jausmą. Kažkodėl manęs tai neveikė.
- Gal kada nors, kaip nors. – išlipdamas pasakiau.
Jie išgirdo, bet sujudėjo tik jų akys. Jie dar labiau nuliūdo. Ėjau namo ir spardžiau akmenukus. Nervingai, trūkčiojančia koja. Daugelis lėkė į kieme stovinčius automobilius - jie kaukė lyg baisiausios sirenos. Kaimynai kaišiojo galvas pro langus. Taip paėmus ir apmėčius juos nuo stogo. Paspyriau dar kelis akmenukus, sudužo dar keli automobilių stiklai. Džiugu.
- Apsišikit! - suklykiau visiems ilgakakliams kaimynams.
- Čia kam taip? – paklausė vienas iš trečio aukšto.
- Šaligatviui. Namams. Dangui ir žvaigždėms, – atkirtau ir nuėjau.
Jam tik keiksmažodis terūpėjo. Būtų užpykęs, jei žinotų. Išmestų kokį vazoną man ant galvos ar užsiundytų šunį. Idiotas. Tai būtų nuostabus įvykis jo kasdieninėje rutinoje, kažkas nuostabaus ir nepatirto – jį kažkas pasiuntė šikt. Arba čia aš baigiu išprotėt, arba pasaulis darosi visiškų durnių laivas.


2004 m.