Moteriškumas realybėse

Kada nors užaugsiu ir būsiu tikrai gera moterimi. Tokia, kuri visuomet kvepės pavasariu ir savyje nešiosis visus metų laikus. Nerimą, ilgesį ir paslaptingus meilės sparnelius, nusileidžiančius ant plonytės ir virpančios akių vokų odos, kai ji iš tikrųjų myli. Aš būsiu tokia moteris, kuri visuomet kažko ilgisi. Šviežių, žeme ir ką tik kritusia rasa kvepiančių salotų lapų savo lėkštėje viduržiemį, pretenzingo šilkinio sijono šiugždėjimo einant prakaitu ir trūkčiojančiu triukšmu persismelkusioje minioje per daug saulėtą dieną, per daug šviesią dieną, ant savo kojų jaučiant nemaloniai limpančius džinsus. Ilgesio, be galo jaukaus ilgesio gabaliukai kiekviename jos pėdsake. Ir trys realybės kiekvieną sekundę.

Aš pasitinku saulę, kylančią iš savo guolio ir jau pamiegojusią (literatūrinis ir beveik pažodinis žodžio saulėtekis vertimas iš prancūzų kalbos). Jau kelias dienas esu panaši į apsėstą manijos žvėriuką. Man vaidenasi sunkūs drugio sparno plazdenimai. Man vaidenasi viskas, ko nespėju susapnuoti per naktį. Ar pamiršau susapnavusi. Nepakeliamas tūkstančio realybių ir nerealybių mišinys, įmerkęs savo beprotybės plaukus į mano kūno ląsteles, apsišlakstęs savo glitų ir beformį kūną mano nuosavo kraujo krislais. Atrodo, kad kiekvieną sekundę esu sapno girioje, kurioje smulkmeniškai planuoju fantasmorgišką savo kvėpavimo galą, kaip geležiniai pirštai mano jausmui nuplėšia kailį ir iš jaukaus kudliaus jis tampa mėsos gabalu.

Man atrodo, kad kiekviena tikra moteris turi mažiausiai tris realybes. Vienoje ji yra nuoga. Tokia nuoga, kokia tik begali būti. Joje ji neturi nė vieno daikto ir nieko neskaičiuoja. Laiko, pinigų, vyrų, vaikų, akimirkų, savęs, jausmų, kelio iki beprotybės. Ji turi cinišką nuogą kūną ir daugybę ego atmainų. Tai intensyvių spalvų ir veiksmų realybė, kurioje paklysti - tas pats, kas nepaklysti, nes nėra kelio, išganymo, atgailos ar dar ko nors švento ir blyškiai šviesaus. Nuodėmė ten tėra fikcija, kitos realybės įsismelkimo požymis. Gėda ten turi kiek kitokio intensyvumo atspalvį, nei įprasta. Kiekvienas moters prisilietimas panašus į agoniją be gailesčio, prilipusį ir smaugiantį malonumą, nes viskas tikra ir neapskaičiuota.

Kita, nuosava moters realybė yra nepertraukiamo švelnumo karalystė. Gražių sapnų ir neišnykstančių sentimentų raizgalynė. Toje realybėje tikrai moteriai apsiverkti tas pats, kas kam nors paspausti ranką. Nes ašarų daug, o verkti kiekvieną sekundę yra dėl ko. Dėl nenusisekusio pyrago ar nenusisekusios santuokos, dėl badaujančių vaikų ar isteriško pokalbio su dukra. Nesuvokiamai paprastas tokių skirtingos svarbos dalykų suplakimas ir išrikiavimas toje pačioje linijoje. Sudėtinga nesigėrėti tokiu atidumu ir varginančia našta viską iki galo išjausti. Tai permaininga realybė. Joje gali turėti galybę nesibaigiančių likimų. Ir suplanuoti akimirkas yra tas pats, kas jūroje išsikasti duobę. Kunkuliuojantis katilas jausmingumo.

Paskutinioji ekvivalenti tikrovė – mažos mergaitės suknutės plazdesys, naivių svajonių ir gražaus pasaulio mozaika, lengvas, besisupantis vėjas rožinių medžių šakose ir nerūpestinga, nesuvaidinama moters gėrio šypsena. Tai prabangi realybė, blogio nežinojimas, kainuojantis daugybę kasdieninių pražiūrėjimų į šalį. Moteris be pareigos, be globėjiškumo, turinti vienintelį godų instinktą – pažinti. Čia pasakų ir dar tik atsiveriančio gyvenimo urvas, kuriame leidžiama daryti klaidų, nes nežinojimas yra šarvas. Mažos mergaitės šypsena – naivumo viršūnė, kurioje gali sėdėti tikra moteris ir nuo ten žvalgytis į visas puses. Nes tai jos realybė.

Man realybių daug, jos sunkios, neišgrynintos, neturi savo kvapo, yra nepastovios ir nesuprantamos. Jose gyventi ir klaidžioti, nerandant tų kelių, kurie atveda į tikrą gyvenimą, į tikrą jausmą. Dar nesu toji tikroji moteris, kuri yra prisijaukinusi kiekvieną savo realybę ir laiko ją už vienodo trumpumo pavadžių. Tikra moteris su nepaprastu lengvumu išgyvena kiekvieną sekundę visose trijose realybėse. Tai pati gražiausia moteriškumo paslaptis, kurią kada nors būtinai suvoksiu.