Apgultis III: paslaptis

Jau daug metų negalvojau apie tuos įvykius, nebent regėdavau juos sapnuose, kuriuos pakirdęs užmiršdavau. Ir tik pašėlusiai plakanti širdis, išdžiūvusi gerklė bei apsvilusios dagties prieskonis burnoje bylodavo, jog man prisisapnavo košmaras. Paskutinį kartą sąmoningai prisiminiau, kaip stovėjau priešais atvirą „Ledo“ bagažinę, sužinojęs apie DžordŽo Moragno savižudybę. Įsivaizdavau jį sėdintį ant grindų garaže, galbūt girdintį, kaip kitame kvartale, Hamburgo stadione, klega beisbolą žaidžiantys vaikai. Ištuštinęs paskutinę alaus skardinę, jis pakėlė prieš akis pistoletą. Mintyse mačiau, kaip jis varto rankose pistoletą, pažvelgia į šio akį – kiekvienas ginklas turi akį, tai žino visi, kam teko į ją žiūrėti, - sukanda dantimis vamzdį, kurio taikiklis įsirėžia į gomurį, pajunta alyvos skonį, gal net kyšteli liežuvio galiuką į vamzdžio žiotis, tarytum trimitininkas, prieš koncertą lyžtelintis instrumento kandiklį. Sėdi garažo kampe, tebejausdamas alaus putų skonį, susimaišiusį su plieno ir alyvos prieskoniu, laižydamas vamzdžio ertmę, juodą akį, iš kurios įkaitusios dujos išspjauna kulką, lekiančią dvigubai greičiau už garsą. Sėdi ir užuodžia žolės, prilipusios prie žoliapjovės dugno, bei pralieto benzino kvapą. Girdi, kaip kitame kvartale krykštauja vaikai. Prisimena, ką jautė, kai dvi tonas sveriantis patrulinis visureigis sutraiškė moterį į kruviną košę... kai priekinį mašinos stiklą, tarsi pašventindami bibliniu prakeiksmu, aptaškė kraujo lašai, o radiatoriaus grotelėse kažkas įstirgo – vėliau paaiškėjo, kad tai aukos batelis. Esu tikras, jog viskas vyko būtent taip, nes man asmeniškai teko patirti šį tą panašaus. Aš supratau netrukus išgyvensiąs kažką siabingo, bet nė kiek nesijaudinau. Netgi pralinksmėjau ir nusišypsojau. Tuo metu nenorėjau niekur trauktis, turbūt kaip DžordŽas, sugniaužęs pistoleto buožę. Lemtingas žingsnis prilygsta įsimylėjimui – ir aš nusprendžiau jį žengti.
Sakoma, skęstančiųjų gelbėjimas – pačių skęstančiųjų reikalas, tačiau mane už ausų ištraukė Širlės riksmas. Iš pradžių ji suspigo veriančiu balsu, po akimirkos nuaidėjo žodžiai:
- Padėkite, prašau, padėkite, maldauju! Padėkite man!
- Aš tarsi atsibudau iš transo. Atsitraukiau per du žingsniu nuo „Ledo“, svyruodamas lyg girtas, negalėdamas patikėti, jog stovėjau ant prarajos krašto. Širlė vėl ėmė klykti. Ją perrėkė Edis:
- Kas jam yra, Džordžai?! Kas jam atsitiko?!
Apsisukau ir išbėgau pro garažo duris.
Mane išgelbėjo riksmas, ir tai gryna tiesa.







Lauke pasijutau daug geriau. Bėgant paskui Džordžą, man netgi pasirodė, kad skerdynės B angare tebuvo košmariškas sapnas. Jog monstrai su rausvomis gijomis, styrančionis iš galvos, akimis nusėtomis žarnomis ir plaukuotais nagais neegzistuoja. Tikrovė – tai mūsų sulaikytas triukšmadarys, moterų talžytojas, ponai ir ponios, pasveikinkime Brajaną Lipį. Aš vis dar bijojau „Ledo“ – kaip nieko kito gyvenime – ir, žinoma, ne be priežasties, kurios, laimei, niekaip negalėjau prisiminti.
Pasivijau Džordžą.
- Ei, žmogau, aš tikriausiai nesuvokiau, ką dariau... Jei man...
- Šūdas, - iškošė partneris pasibjaurėjimo kupinu balsu ir taip staigiai sustojo, kad vos neįsirėžiau jam į nugarą. Sugniaužęs delnus į kumščius mašinų aikštelės pakraštyje, įsirėmiau rankas į šonus. – Pažiūrėk, - tarė man ir šūktelėjo: - Širle, ar gerai jautiesi?
- Puikiai, - patvirtino ji. – Bet ponas Di.... oi, brangusis, atleisk, racija zvimbia. Privalau atsiliepti.
- Tik to mums betrūko, - suurzgė Džordžas.
Priartėjęs supratau, kodėl jis taip surūgo. Galinis dešinysis visureigio langas išlėkęs laukan su visais rėmais. Čia neabejotinai pasidarbavo pora aukštakulnių kaubojiškų aulinių. Stiklo nebūtų sudaužę du, trys ar net tuzinas spyrių, tačiau mes suteikėme senajam bičiuliui Brajanui ganėtinai daug laiko. Nesidairyk, žygiuok pirmyn, kaip sakydavo mano motina. Nuo tūkstančių ant asfalto išsibarsčiusių šukių, atsispindėjo akinantys saulės spinduliai. Mesjė Brajanas Lipis dingo kaip į vandenį.