Dykuma - gražu

Patrauklūs vėjų veidai
dūzgia skaidriuose
dykumų veidrodžiuose.

Aitvarais į priekį –
raudonais kampučiais
Šlovina balsvas
mėtinio,
arbatžolėm dvelkiančio
dangaus aimanas.

Mano mintys
įsimyli vis labiau.

Nesiekdami
kojom,
smėlėto dugno,
pakaitom grįžta paukščiai –
po du, po trys
ir varnos - dykumos šešėliai.

Mano iliuzijos dievina jas
ir miražus –
be jų būtų nuobodu,
Dėl jų realybės,
tirsptančios oazių tarpupirščiuose
ir dėl nemigos
Naktį,
kai ji tau tokia artima
kai ji visa tavo
Ant tavo nuogo delno –
dykuma tau gražu.