Broli

Paimi žodyną ir susirandi žodį meilė. “Prisirišimo, atsidavimo jausmas”, ten parašyta, ir tu galvoji, jei būtum užsienietis ir visai nemokėtum lietuviškai, ar suprastum iš apibūdinimo, ką reiškia šitas žodis, ar pajustum, kad tai tavo pavasariai, kai pamiršti, kad batai suplyšę, kad tai dvirankis pjūklas, kai dviese pjaunat gyvenimo šaką, atsargiai ir lėtai, kad dar truputį liktų, lygiai dalindami pjūvius, idant užbaigtumėt darbą kartu. Bet iš garsų sąskambio, gražuolio ei ir magiško jausmo kartojant plaukia šiluma, todėl tu tari sau mintyse meilė meilė, o tavo žvilgsnis nuslysta, žiūri ir nebemato, pirštai nejučia paleidžia puslapius ir, kai vėl atsiduri savo kūne, perskaitai žodį karpis – “vertinga stora, mėsinga, nejudri žuvis gelsvais šonais”.
Prisimeni mamos sriubą - riebūs ir minkšti žuvies gabalėliai plaukiodavo truputį primindami patį karpį, dar gyvą žiopčiojantį vonioje. Atkeliavęs iš stiklinės parduotuvės dėžės su žaliu vandeniu ir daugybe likimo draugų, iš kurių keletas turėdavo tokį didelį ego, kad plaukiodavo pilvais į viršų, vonioje karpis būdavo kitoks – truputį oresnis, iškilmingesnis. Kaip pasmerktas myriop senovės Graikijoje, galėdavai pagalvoti, bet tarpsnis tarp vonios ir puodo tuomet tau likdavo paslaptimi. Visai malonia, šypteli.
***
Žuvis parduotuvės akvariume ir apsvaigęs narkomanas beveik identiški – pasaulį iškreipiančiomis akimis, buku judesių lėtumu ir siaura riba tarp gyvenimo ir Hado. Duokit man šitą, riebesnę, sakai pardavėjai ir instinktyviai perfokusuoji žvilgsnį. Tarp narkomano ir žuvies skirtumas tas, kad pirmasis gali gelbėtis, o antroji tik prisisemia į burną vandens ir tyli. Sako, žuvis yra erotiška. Kitiems ji – Jėzaus simbolis. Bet kas iš to, jei ji dabar pliukši tavo maiše, jei tu jai dabar dievas, jei tu jai dabar Kronas?
***
Iki tėvų namų toliau negu arti, todėl keliauji greičiau negu lėtai. Gatvėmis nelydi niekas, tik visai nedieviškas kvapelis. Nusišypsai – tokia maniera kalbėdavo brolis.
Kai grįždavai namo antroje klasėje, dar nieko nerasdavai namie ir iš pradžių su lengvute baime apžiūrėdavai kambarius, ar ten kas netūno, ypač jei pareidavai prietemoje. Vyresnis žygiuodavai buto koridoriumi su laisvės keliamu džiaugsmu. Žinodavai – neilgam, juk reikėdavo jį, jaunėlį, parsivesti iš darželio, bet tom akimirkom tyla būdavo kitokia, ji tylėdavo, nes tu to norėjai.
Kai grįžti dabar, nebežinai, ar iš tiesų grįžti, gal tik suki laiką atgal, o sraigtai girgžda nenoromis ir tu rankomis kojomis kabinies į juos, nors pats pamiršai, ar tau tai svarbu, ypač po brolio mirties.
***
Pirmas nusisuko tėvas. Tu tikėjai jaunėliu ilgiau negu mama, iki pat galo tikėjai. Dar gali atsitiesti, brolau, kartodavai, gyvenimas tavęs laukia, juk nesi žuvis parduotuvės akvariume. Iš pradžių jis bandydavo, žadėdavo viską baigti, sutikdavo važiuoti į kliniką. Bet nepraeidavo para, kai tu atskubėdavai naktį ir jis klausdavo, ar žinai, koks apima lengvumas, kai plauki, kokia ramybė, ar jauteisi kada, kaip žuvis vandeny. Ramindavai jį ir save, o jis pradėdavo drebėti, permirkdavo prakaitu ir kūkčiodamas žadėdavo, kad kaip nors ištvers, kad greitai viskas bus kaip vaikystėje, pasiimsi jį už rankos ir judu eisit juokaudami ir apsivardžiuodami. Taip, bus pavakarys, pats tas jaukumas, pradėdavai verkti ir tu, vėjelis bus lengvas ir šiltas, jis įšoks į fontaną, o tu jį gaudysi, kol abu, šlapi ir pavargę, nuspręsit žingsniuoti namo arbatos.
Apgaudavai save ir išvažiuodavai, o po to keletą savaičių apie jį negirdėdavai, tik ateidavo sąskaita už išdaužtą langą ar sulaužytą spyną. Iš pradžių į tėvų namus, vėliau į tavo, ir tu skaitydavai jas lyg tai būtų jo laiškai, skaičiai atrodydavo kaip raidės, kuriomis dėliojosi pasakojimai apie jūsų vakarus. Ir taip metai iš metų, iki paskutinės dienos, kurią, vis dėlto, pasirinko jis pats.     
***
Kažkas nuplėšė nuo sienos tėvų namo numerį ir tu galvoji, jei būtum užsienietis ir visai nesiorientuotum mieste, ar rastum šitą mūrą, ar pajustum, kad čia liko kažkieno pavasariai, kai pamiršti, kad batai suplyšę, ar pajaustum, kad kažkas iš čia per anksti nupjovė savo gyvenimo šaką. Bet iš gatvės garsų sąskambio, senovinių langų ir praeities plaukia šiluma, todėl tu tari sau mintyse broli broli, o tavo žvilgsnis nuslysta, žiūri ir nebemato, pirštai nejučia paleidžia maišelio rankeną ir, kai vėl atsiduri savo kūne, pamatai gyvą karpį ant žemės, pasaulį iškreipiančiomis akimis, buku judesių lėtumu ir siaura riba tarp gyvenimo ir Hado.