Naktimis tyloje girdžiu televizoriaus ramų gaudesį
Ir kaimynų žingsnius, tykius lyg prieš švintant
Pakelti rankas, lyg nuleisti žvilgsnius į lietų,
Kapoti, spardyti žmogų tarpuvartėje penkiese,
Mes buvome keturi, nuo tada nebebūnu tik aš,
Bet praėjus čigonei su antimi pamatau žuvies galvą,
Naktinį taksi vairuoja apuoko akių šviestuvai,
O nuo tilto mačiau, kaip nušoko blizgantis karavanas.
Rytą pabudęs pastebiu, jog nėra mano naujo švarko,
Permesto per komodos kraštą, jį permetu nusimetęs paltą,
O už lango nėra lietaus, ir tamsios begalinės nakties
Sniego nuo mano batų ant balto kilimo nesimato
Nuo pradžios iki pabaigos išlaikomas neaiškumas, kuris mums rodo, kad mes patys tampame neaiškūs "sniego nuo mano batų ant balto kilimo nesimato". Faina, susilieti su daiktais ir tapti tuščia vieta pasaulyje. Gražu:)...Toliau nesustok. Rašyk laiškus mamai, neminėdamas motinos vardo:)
Neblogai, gal net pasakyčiau, kad gražu. Tik nesupratau šios eilutės "Bet praėjus čigonei su antimi pamatau žuvies galvą," Nei logikos, nei jokios esmės šioje eilutėje. Išmesk ją :)