Prokuratorius iš ateities

- Ko tyli, valkata? - grėsmingu bosu užsimojęs kalbėjo patricijas. – Ar liežuvį prarijai, eretike? (Sau po nosim-) - Pamanyk tu man, pasivadinti Dievo pranašu. – Vadinasi, mes privalom nusižemint Dievo žodžio skelbėjui! Vos nenutraukdamas balso stygų šaukė kilmingasis. Žodžius sugėrė menė, o atsakymo nepasigirdo.
Tyla tęsėsi tol, kol paločiaus šeimininkas neištvėręs sukomandavo: – Sargyba! – Palikit mane vieną su šiuo Išdaiga! Legionieriai nuolankiai kilstelėjo galvas bei laikydamiesi karinio etiketo, atidavę pagarbą saugomam asmeniui, išžygiavo šalin.

- Oi, ne! - Bičiuli, nebedaug tau liko smėlio džiaugtis, duotąja misija. - Turi pulką ištikimų bičiulių, kurie fanatiškai pasikliauna tavo žodžiu, bet lyginant su nepykanta tau jaučiantiems, - jų tėra keli... - Deja, judaizmo hierarchijoj jų užimama padėtis leidžia daryti spaudimą net Romos vietininkui. (Lyg teisindamasis-) - Negana to, kad bręsta sukilimas, reikėjo netikėtumo?. – Tokio?! (Mintyse) – Naujai religijai pribrendo derlius.

- Kodėl tyli? - Ar sąmonė paliko kūną?.. - Atsakyk! - Juk tu mirsi, - ir aš - tas paskutinis, bandantis suprasti... Žodžiai nutrūko, nors mintys rėkte rėkė tęsti, bet gėlimas širdyje privertė Cezariaus vietininką susiriesti. (Po maždaug penkių minučių-) – Pribaigs mane užsidegimas; - ai, ties kuo mes baigėm. –Taip... (...) - ką skelbi žioplių miniai, pasiruošusių parduoti savo dukrą ar sūnų o kartais ir abu, į vergiją, į gyvenimą be išeities. - Ar jie verti suprasti tavo tiesą?! - Religija – ne man, aš racionalus, blaiviai apskaičiuojantis kiekvieną žingsnį, - ir siųsdamas legioną į užtikrintą mirtį, - ir papirkdamas barbarų vadiūkščius. – Man nesvarbu, kas pasaulio globėjas - ar Dzeusas, ar Marsas, ar Atėnė ar tavo dievas. – Aš netikiu dievu! Nuosaikios mintys iki tol jį aplenkdavo, bet dabar... Jis nepajėgė sustot, vis troško išsakyti šiam Apdriskėliui, dievo žodžio skelbėjui, mintis, aplankančias sapne, pilkąją širdį, ateisto-chameleono, vulgaraus seniūkščio plikagalvio, Romos pakaliko - sapnus. Išsakius seną nuoskaudą, skausmas nuo širdies atlįžo, tironas pajuto jo kūną apėmusią palaimą. – Ech, gaila, kad ji tetrunka akimirką. Užvirė minčių karas tarp pilkų ląstelių, - likimas būti laimingam, o gal apsispręsti ginti tikrasias tiesas, - kryžkelė, atsakymas randasi pasąmonės kely.

(Susimąstydamas) Supranti, dėl ko pasakoju apie pažiūras, neišgalvotas... Dėl ko galiu atsidurti šalia tavęs, greta budelio, aukos kryžių tįsentis.
- Idomu, vienas Dievas. - Tačiau laikas dar netikęs, - šalis nepasirengusi aukoms, priimti naujų apeigų, progresyvios idėjos. – Štai, susitiksim po kelių šimtų metų, tada kalės prie sosto N. E. R. O. N. A. S., pasiuntinys iš po žemės, jo simbolis trys šešetai, toks nelabojo antrasis vardas. Pamatę pagoniškąjį žiaurumą, atsivers vilkės sūnų imperija į Tavo Ješua, gėrio pasaulį. – Taip, taip nepaprasta suvokt, jog esi tikrasis ateities pasaulio kūrėjas. O juk tu tik valkata, tai tavo pragyvenimo šaltinis, iš kur pažangiojo pasaulio mintį pasisavinai? – Nieko nesakyk, - nesvarbu... (-Tyla)
- Būk tikras, - rankraščiai nesudegs. – Visi tavo mokinių užrašai kruopščiai surinkti ir man pristatyti, mano žinioj lauks dienos-G, kai visuomenė subręs, - bus pasiryžusi pakeisti turtingųjų etaloną. – Kelias truks šimtmečius, kol nepasieksim žvaigždžių, nesukursim meilės eliksyro, neišmoksim branginti jausmus – sklindančius iš anapus.

- O dabar keliauk, Ješua. – Nors fraze apdovanotum išmintinga, juk keliauji užmarštin, o aš viso labo tavo vergas, priminsiantis išganytojo tvirtybę bei ištikimybę, padedami eurikos nubrauktos. – Lik atminty visatos, - amžinai! (-Šauksmas priminė mirštančiojo aimaną, norą išvyst begalybės kupiną pasaulį).
Lydimas “quartos” legionierių Ješua atsisukęs į prokuratorių, tiesdamas ranką, mėgina kažką artikuliuodamas sakyti, bet jo pastangas nutraukia legiono vadas, įsakmiu tonu sukomandavęs patraukt niekšą iš pono akių; sargyba išveda nuteistąjį.
Prokuratorius ilgai žvelgė į nedidelius taškelius, judančius kalno viršūnės link, kol vienas sukniūpo vietoj.