Baltoji skruzdėlytė

                                      …kaip našlaitė nusiminus
                                          grįžo tuščiomis atgal…
                                                                            S. Nėris


Maža balta skruzdėlytė šiandien pirmą kartą išėjo laukan iš šimtabučio skruzdėlyno. Tiksliau, ji buvo išvaryta. Širdelę spaudė Skruzdienės žodžiai, kad ji nereikalinga, kad ji ne tokia kaip kitos. Jos sesės juodos, o ji balta. Ji ne jos dukra. Ji ne jų sesuo. Jeigu nori grįžti skruzdėlynan, tegul nusidažo juodai. Balta nereikalinga. O kaip nusidažyti juodai?

Nusiminusi balta našlaitė nutarė įlipti į netoliese augančią smilgą ir pasislėpti jos pūkuose. Gal ką pamatys, gal ką sugalvos. Štai ir supasi viena  smilgos viršūnėje. Širdelę vis spaudžia, vis spaudžia, kad ji ne tokia, kad ji balta, kad ji ne sesuo, kad ji ne dukra. Kai vėjo gūsis palenkė smilgą į vieną, paskui į kitą pusę, o ši po to pasviro atgal, visu skruzdėlytės mažu kūneliu prabėgo nepatirtas jausmas. Kaip malonu, kaip smagu smilgos sūpuoklėse! Net pamiršo, kad ji balta, kad ji viena. Besisupdama mažylė  žiūrėjo ne į apačioje dunksantį skruzdėlyną, bet aukštyn, kur kartais praskrisdavo  juodi  padarai. Maži ir dideli. Jiems gerai, jie juodi.
Šalia nutūpė vabaliukas.  Ir jam gerai. Ir juodas, ir skraidyti gali. Skruzdėlytė paklausė:
- Kodėl neskraidai nuolat? Juk smagu. Jei aš turėčiau sparnus, tai skraidyčiau ir  skraidyčiau.
- Ir nieko nėra ypatinga, dėl ko reikėtų skraidyti ir skraidyti, - pasakė juodasis vabaliukas. - Skraidau tik iš reikalo. Va, beskrendant mane gali praryti kregždė ar kitoks paukštelis. O kas tu tokia? Panaši į skruzdėlę tik balta. Ai, vis tiek skruzdėlė. Tau gerai, vaikštinėji, ropinėji, maistą rinkinėji, o paskui sugrįžti į šiltą kambarėlį.
- Ne. Ne. Aš negaliu grįžti į savo kambarėlį. Manęs namie nelaukia. Mane išvarė. Liksiu čia. Rytoj ieškosiu juodų dažų, save dažysiu.
- Kokia kvailystė. Kokia kvailystė. Koks skirtumas, balta ar juoda, vis tiek skruzdėlė. Geriau keliauk namo. Ateis vakaras.
- Ateis Vakaras? O koks jis, ar didelis?
- Vakaras - tai spalvotas dangus! Dabar jis mėlynas, matai? Vėliau bus raudonas. Paskui bus tamsu, o kai bus tamsu, nerasi kelio namo.
- Aš noriu pamatyti spalvotą dangų. Namo nenoriu. Tu nenuskrisk, kai bus tamsu.
-Gerai. Pernakvosiu šalia.
Dangus spalvinosi ir spalvinosi. Temstant viena po kitos žiebėsi žvaigždės.
- Spalvotą dangų tai mačiau, o kas čia tokios blizga? - paklausė snūduriojančio vabalo skruzdėlytė.
- Tai dangaus švarko sagutės. Kai jos prasisegs, pasimatys ir dangaus bamba. Ji kartais matosi, kartais ne, - pasišaipė iš jos nežinojimo vabalas.
- Matau, matau, - sušuko baltylė, žiūrėdama į bekylančią virš krūmų pilnatį.
- Neberėkauk. Gerai, kad matai. Aš noriu miego. Greitai pakils rūkas, bus rasa.
- O kas ta rasa?
- Žinai ką, drauguže, jeigu dar ilgiau neleisi man miegoti, aš nuskrisiu. Rasa - tai kaip lietus. Tai šlapia. Tu neturi šildančių sparnų, todėl įlįsk giliau į smilgos pūkus ir miegok. Tu tikriausiai dar nežinai, kas yra lietus… Gal ryt, gal poryt sužinosi… Labanakt…

Ilgai ir saldžiai tą rytą miegojo baltoji skruzdėlytė smilgos pūkuose. Vabalas jos nežadino. Nuskrido. Saulė nugarino rasą. Mažoji pamiršo, kad ji balta, kad reikia ieškotis juodų dažų. Ji atsargiai nulipo žemyn ir  atsisėdo ant palūžusio lapo. Nuo kito lapo atropojo gelsva, pasipuošusi juodais taškeliais boružėlė ir atsisėdo šalia. Abi maloniai šildėsi ryto saulės spinduliuose. Šildėsi ir tylėjo. Tylėjo ir žvalgėsi. Bet baltoji  nebeiškentė  ir pradėjo pasakoti pirmuosius savo gyvenimo nuotykius.
- Ei, sesės, ateikit, - sušuko juoda skruzdėlė, išėjusi iš skruzdėlyno. - Žiūrėkit, ta vis tiek balta. Ir klausykitės ką ji šneka!

Juodosios sesės atsargiai sulindo į žoles. Pamiršo, kad reikia eiti maisto į amarų koloniją. Jos klausėsi ir aptarinėjo. Cha! Ji nuo vakar ant tos smilgos. Namo negrįžo. Ir gerai. Žiūrėk tu man, nesušalo. Meluoja. Juk nuo rasos ir smilga būna šlapia. Matė dangaus blizgančias sagas! Juokas tik, ar girdit, žvaigždes pavadino sagomis! Tai kas jau tada tas geltonas blynas buvo? Bamba, dangaus bamba! Na ir kvailė. Nei juoda, nei protinga. Štai ką reiškia nebūti tokiai, kaip mes.
- Negaiškit brangaus laiko. Marš visos į darbą! O baltoji tegul  keliauja dažų ieškoti. Balta tegul nebegrįžta! - pasigirdo įsakmus Skruzdienės balsas.