Apgultis II: paslaptis

Tris kartus paspaudžiau fotoaparato mygtuką, ir popieriaus kasetė ištuštėjo – stoginėje nepatikrinau kadrų skaitiklio. Kvailys. Nuotraukas įsikišau į užpakalinę kelnių kišenę, padėjau “Polaroidą” ant grindų, žengęs prie brezento pasilenkiau ir čiupau jo kraštelį. Tą pačią akimirką suvokiau, jog užmiršau prigriebti geltonosios virvės ritinį. Man derėjo jį paimti, apsijuosti kilpa liemenį, kitą galą pririšti prie kablio, kuri Kertis įkalė kairėje šoninių B angaro durų pusėje. Ryškiaspalvė virvė privalėjo pakliūti į akiratį, bet aš sugebėjau jo nepastebėti. Keista, ar ne? Stovėjau garaže, kur neturėjau teisės likti vienas. Be apsauginio lyno. Pražygiavau pro ritinį, į jį nė nepažvelgęs. Gal kažkas norėjo, kad jo nepamatyčiau? Ant grindų tysojo nežemiško padaro lavonas, o manyje kirbėjo šiurpą kelianti nuojauta, jog stypsau netoli gyvos būtybės. Galvoje šmėkštelėjo mintis: jeigu pradingsiu, mano žmona ir Ernio Raferčio sesuo galės suvienyti pajėgas. Regis, garsiai nusijuokiau. Tiksliai neprisimenu, ar išties suprunkščiau. Užtat gerai prisimenu, jog mane kažkas pralinksmino. Tikriausiai  absurdiška padėtis, kurioje atsidūriau.
Mūsų nužudytas monstras tapo baltas kaip sniegas. Ir garavo nelyginant sausas ledas. Nuo nukirstos žarnos į mane žvelgė tirpstančios akys. Niekda gyvenime nebuvau taip išsigandęs, nes jaučiau, kaip giltinė tiesia į mane savo pirštus. ”Ledas” tikrai rengėsi įkvėpti….. įsiurbti….. vien apie tai pagalvojus, oda nuėjo pagaugais. Tuo pat metu aš šypsojausi. Viepiausi it klounas. Vos tramdžiau juoką. Užmetęs brezentą ant ponulio ateivio, pradėjau trauktis atbulas link durų. Visiškai pamiršau “Polaroidą”. Palikau jį ant betoninių grindų.
Prie pat durų vėl atsigręžiau į “Ledą”, ir kažkokia jėga patraukė mane mašinos pusėn. Ar aš tikras, jog tai jėga? Tiesą sakant, ne. Mane turbūt paprasčiausiai užvaldė susižavėjimas mirtį sejančiu objektu: žmogų lengvai gali pakerėti skardžio pakraštys arba revolverio vamzdis, žvelgiantis į jį tarsi juoda akis. Vėlyvą naktį, sumigus namiškiams, kitaip atrodo netgi peilio ašmenys.
Tokie palyginimai sušmėžavo pasąmonėje. Tuo tarpu sąmonės lygmenyje suvokiau, jog neįstengsiu išeiti pro duris, palikęs pravertą “Ledo” bagažinę, kuri atrodė tarytum…. na, nežinau, tarytum pasirengusi įkvėpti. Geriau nemoku paaiškinti. Aš vis dar šiepiausi. Jei neklystu, kažkuriuo momentu sukrizenau.
Žengiau aštuonis žingsnius. Gal net tuziną, taip, greičiausiai tuziną. Teigiau sau, jog elgiuosi teisingai. Mintyse kartojau, esą Edis tėra baugšti bobulė, painiojanti nuojautą su faktais. Ištiesiau ranką link dangčio, ketindamas jį užvožti ir nešdintis, bet pažvelgiau į bagažinę, ir pro mano lūpas išsprūdo žodeliai, kuriuos tariame labai nustebę. Kažkas panašaus į “kad tave kur” ar “kad mane skradžiai”. Ant rudos kiliminės dangos gulėjo daiktas, primenantis tranzistorinį radijo imtuvą, pagamintą šeštojo dešimtmečio pabaigoje arba septintojo pradžioje. Iš objekto netgi kyšojo bukas kotelis, niekuo nesiskiriantis nuo antenos.
Kyštelėjau ranką į bagažinę, paėmiau imtuvą. Apžiūrėjęs jį nusijuokiau. Jaučiausi lyg sapne ar prisišniaukštęs miltelių. Kuo puikiausiai suvokiau, jog „Ledas“ ruošiasi mane praryti. Matyt, ir Ernį buvo užvaldę tokie pojūčiai. Aš stovėjau priešais atidarytą bagažinę, neapsijuosęs virve – pavojaus atveju niekas iš kolegų nebūtų ištempęs manęs iš garažo – ir žinojau, jog kažkas rengiasi mane įtraukti... įkvėpti kaip cigaretės dūmą. Nė trupučio dėl to nesijaudinau, nes visą savo dėmesį buvau sutelkęs į radinį. Iš išorės daikčiukas priminė ryšio priemonę, nors negalėjau atmesti tikimybės, kad jo paskirtis kitokia: gal tai dėžutė, kurioje monstras laikė savo vaistus, gal muzikos instrumentas, gal net ginklas. Nedidesnis už cigarečių pakelį, jis svėrė daugiau nei radijo imtuvas. Paviršius – lygus, be mygtukų, jungiklių svirčių. Pagamintas ne iš metalo ir plastiko, greičiau organinės kilmės, kaip apdorota oda. Bakstelėjau pirštu styrantį kotelį, ir jis sulindo į atsivėrusią skylutę. Palietus šią, strypas grįžo į pradinę padėtį. Vėl jį patapšnojau, bet nieko neįvyko. Nei tuomet, nei kada nors vėliau. Tiesa, radijo imtuvas išsilaikė pas mus ne itin ilgai; maždaug po savaitės jo apvalkalas įdubo ir papilkėjo, nepaisant to, kad radinį įdėjome į sandarų plastiko maišelį. Po mėnesio imtuvas atrodė taip, tarsi aštuoniasdešimt metų būtų gairintas vėjo ir lietaus. Iki kito pavasario iš jo teliko krūvelė pilkšvos suskeldėjusios masės. Tariama antena daugiau nė sykio nepajudėjo. Nė per milimetrą.
Aš nusprendžiau įlįsti į bagažinę. Galėjau be vargo ten įsirangyti. Vietos pakako su kaupu. Vietos apstu. Senasis Hadis Rojeris įlips vidun, atsiguls ant šono ir nuleis dangtį. Taip švelniai, kad beveik nesigirdės skląsčio spragtelėjimo. Tysos tamsoje, kvėpuodamas suplėkusiu oru, prie krūtinės spausdamas radijo imtuvą. Mažajame balionėlyje deguonies liks nedaug, tačiau kuriam laikui užteks. Senasis Hadis Rojeris susiries išsišiepęs, ir neilgai trukus…
Neilgai trukus nutiks kažkas įdomaus…