Balta tuštuma

Tuščias miestas, tuščia gatvė, tuščias namas... Visur pilna tuščių žmonių, kurie neužpildo erdvės. Jų sielos jau seniai paliko baltus kūnus, kažkur išskrido... Gal į šiltuosius kraštus kaip paukščiai žiemą? Paukščiai nemėgsta tuštumos, nes kur tuščia – ten šalta...
Tušti žmonės žiūri į tolį, žiūri vieni kitiems į akis, bet nieko nemato, nes jų akys tuščios. Jie vaikšto tuščiomis gatvėmis, kalba tuščius žodžius, meldžiasi tuščiam dievui, balta užuolaida dengiančiam tuščią pasaulį...
Tuščia atmintis prisimena kažkokius vaizdus – tai tarsi rėmai be paveikslų, kabantys ant baltos sienos. Balta. Visur balta spalva. Baltas skausmas, balta tamsa, balta meilė, baltas sniegas, kurio nebus, nes debesys per tušti...
Kažkas baltame popieriuje rašo tuščias mintis... Niekas negalės jų perskaityti, nes rašalas taip pat baltas...
Tuštumos potvynis užlieja baltą pasaulį... Balta mirtis ir baltas pragaras...
2002 09 21