*****

Laikas bėgo. Vis bėgo, lėkė, dūmė, kol vieną rytą uždusęs ir pavargęs trumpam sustojo pailsėti. Tąryt Angelui Dominykui buvo ypač sunku nubusti. Ir, kai galų gale kažkokiu būdu pramerkė akis, iš nustebimo net persivertė per galvą:
- Sninga!!! - sušuko ir vėl persivertė per galvą. Nuo tokio nežmoniško triukšmo atsibudo vienintelis, bet pats geriausias ir tikriausias Angelo Dominyko draugas Šuo Pranciškus. Pažvelgęs pro skylę, kur turėtų būti langas, jis iškart suprato triukšmo priežąstį: į miestą atėjo Žiema. Balta ir graži, ji milžiniškais kąsniais leidosi iš dangaus. Šiais metais jos vardas buvo Uršulė.
Angelas tuoj pat pakilo aukštyn, jis skraidė ir gaudė Žiemą, jai nespėjus nukristi ant ypač nesvetingai šias metais nusiteikusio asfalto.
- Ech, lengva tau džiaugtis, Angele! - šūkaliojo jam Šuo Pranciškus, lakstydamas ant žemės, - Tu turi sparnus, skraidai sau po dangų kaip koks drugelis. Ir nereikia tau mindžiot viso šito purvo. O aš jau visai letenėles nušalau... - stenėjo Pranciškus.
Tuo metu pro šalį sliūkino didelis ir baisus Gripas. Iš pykčio jis paėmė Šunį ir pagavo. Ir veltui vargšas Pranciškus stengėsi ištrūkti – Gripas jį tvirtai spaudė prie krūtinės. Angelas Dominykas iškart ėmė slaugyti savo draugą ir, reikia pasakyt, su užsispyrusiais gripais jis mokėjo susitarti. Angelas atnešė Šuniui didelį ir raudoną puodelį liepžiedžių arbatos. Pranciškus atsargiai paragavo gurkšnelį... Po to dar vieną... Ir dar... Galų gale čiupo puodelį, išmaukė visą visutėlę bitėm ir vasara kvepiančią liepžiedžių arbatą ir tik tada pastebėjo, kad Gripas jau seniai nudūmė savais keliais.
- Ir kam jo reikia, - atsiduso Pranciškus. Angelas be galo nudžiugo, kad piktas Gripas pagaliau išėjo (jis nemėgo, kai kas nors negeras įsibraudavo į jų namus), ir pasiūlė pasivaikščioti po miestą. 
- Juk žiema prasidėjo! Taip gražu dabar mieste – balta, balta, kur dairais, - Dominyką buvo apėmusi be galo gera nuotaika ir jis labai norėjo pamatyti, kaip žmonės džiaugiasi Žiema Uršule.
Ilgai jie vaikštinėjo po jau nebe murziną miestą. Bet jame švietė tik Kalėdos ir girliandos. Žmonės nešvietė. Vaikščiojo visi pikti, paniūrę. Ir mintys jų buvo paniūrę, ir ant visko jie pyko. Angelui tai atrodė kažkaip keista. Kodėl žmonės liūdi ir pyksta, kai gyvenimas toks gražus? Dominykas buvo nenusiteikęs tyliai sau mąstyti. Jis norėjo veikti: ko nors imtis, kad visi pamatytų, kaip aplink balta ir gražu. Bet ką jis galėjo padaryti, nežinodamas, dėl ko žmonės paniūrę ir nepatenkinti. Todėl Dominykas priėjo prie nelaimingiausio veido valkatos iš visų, sėdėjusių prie Aušros vartų ir paklausė:
- Kodėl jūs toks nelaimingas? Gyvenimas gi toks gražus! Ir Kalėdos jau beveik ant nosies. O jūs čia sėdit toks visas vienišas ir nelaimingas.
- Eik iš čia, vaike. Nematai, kad man jau niekas negali padėti? Išėjau iš darbo – per sunku buvo. Kito ieškoti... -žmogėnas ilgai galvojo, - dar sunkiau. Ir su sveikata blogai: sloga vis puola, kai čia pasėdžiu. Ir ko čia prikibai? Eik šalin, kol nesupykau.
- Gerai. Kai atsibos čia sėdėti piktam ir nelaimingam, susiraskit mane. Aš žinau paslaptį, kaip tapti laimingu. - Dominykas apsisuko ir nuėjo. Jis žinojo, kad valkatai neatsibos liūdėti. Ir paslapties jis jokios nežinojo. Tiesiog buvo laimingas ir tiek. Bet užtat Angelas Dominykas suprato, kodėl kai kurie žmonės yra nelaimingi.
- Kaip gali tapti laimingu, jeigu to sau neleidi? Jeigu nenori, tai tokiu ir nebūsi? Ar ne, Pranciškau?