Pavydžiu

Blyksėdamas žaibas vidurnaktį, tyliai,
Nuslinko atkeršyti mano kaimynui.
Palankaus vėjo koridorium nešamas
Į devintą aukštą nulėkė tekinas.

Kaimynas lyg blogą nujausdamas,
Ta pat vakarą atsisveikino. Plaudamas
Kaip kasdien kojas savo Mieliausios.

Į ploną skambantį porceliano dubenį
Lėtai pylė krikštolinį vandenį.
Iš mėlynos paukštės apkabinto asočio
Ant raudono drakono dugnu skrendančio.

Kiek metų žmoną mylėjo, tiek lašų
Ekstrakto pušų ir lelijų įliejo.
Žiedais puoštu ežeru šilo virto dubuo.

Nuplovė ir švelniai nušluostė,
Įtrynė rožių aliejum, paglostė.
Nunešęs į lovą karštai pabučiavo,
Ir kol ji užmigo, lopšinę dainavo.

Apkamšęs vaikus, balkone užsirūkė.
Žaibo paliestas ramiai užsimerkė.
Kūnas kelionei buvo paruoštas.
Spindėjo veidas šypsenos puoštas.

Taip dingo žmogus, kurio nekenčiu.
Dabar šį jausmą kitiems,
Kur gyvena geriau aš jaučiu.