Tėvo laiškas

Sūnau!
Prieš tau išvykstant nespėjom pasikalbėti, ir todėl aš pratęsiu tai, ką norėjau tau pasakyti.
  O juk buvo žmogus, kurį aš iš tikrųjų garbinau - šiais laikais tu turbūt net neįsivaizduoji, ką reiškia iš tikrųjų garbinti, šiais melo ir ištobulinto amato laikais - o vis dėl to, aš dar žinojau tą jausmą, dar pasidaviau šiokiam tokiam kraštutinumui, kuris, be abejo, negalėjo labai smarkiai pakenkti mano profesiniams įgūdžiams, netgi priešingai, nes išoriškai buvo lygiai toks pats, kaip paprastai.
  Aš tau tai pranešu, nes noriu, kad tu suprastumei, kad šios rūšies kraštutinumas apskritai nedaro negarbės mūsų profesijai, o tik daro ją nuoširdesnę. Yra žmonių, kurie abejoja mūsų profesijos garbingumu, tačiau ji turi būti gerbtina, kaip ir bet kuris kitas užsiėmimas, reikalaujantis nemažai pastangų ir išmanymo. Paaiškink tai savo jaunesniam broliui, būtina, kad jis suprastų ir nesigėdytų savo giminės. Noriu, kad ir man nebesant gyvam tradicijos tęstųsi kuo ilgiau.
  Ak, tau nereikia aiškinti kaip viskas vyksta. Dauguma žmonių trokšta abipusės meilės. Dauguma žmonių linkę padeti savo meilės pusei sukurti antrąją. Dauguma žmonių myli juos mylinčius... Kaip šauksi, taip atsilieps, ir šimtai panašių patarlių... Užtenka mažų pastabėlių, bent iš pradžių. Komplimentai ypač gerai priimami. Maži, iš pradžių nežymūs, bet jau kuria pirmąjį įspūdį. O toliau- ooo, nieko nėra lengviau, kaip žmogų įtikinti, kad jis VIENINTELIS. Tam padeda juokai. Per pajuokavimą visada pasakomi patys rimčiausi, tikriausi dalykai. Įsivaizduok linksmą kompaniją, ir tu joje, ir joje tavo auka, ir visi kalbatės ir juokiatės, ir tu sakai staiga aukai: " o Dieve, tu ką tik taip pakėlei antakius, kad baisiai priminei tą matadorą užvakar, argi ne, ei visi, argi jis nepanašus į matadorą..? " Ir visai nesvarbu, panašus ar ne, svarbu dėmesys. Ir dar - padlaižiavimui visai nesvarbu lytis, juk mes siekiame tik draugystės ir šiokių tokių lengvatų. Aš klaidingai sakau "auka", juk tai tik medis, kurį laistai ir geni, o paskui jis duoda tau vaisių.
  Ir štai, ne už ilgo jis ar ji - tavo geriausias draugas. Tu pastebi jo naujus rūbus, jo akivaizdoje kalbi tik su juo (nors, GALBŪT, laistai ir geni visą sodą aplinkui), tu keliaklūpsčiauji visokiausiais būdais, pasakoji jam savo slapčiausias paslaptis, guodiesi ir teisiniesi, ir suteiki jam progą būti didžiam, ir tada jis tave guodžia ir teisina, ir gina, ir linksmina ir maitina, ir myli - taip! Tada jis pradeda sakyti, kad tu vienintelis jį supranti! Tu puikiai tą žinai, nes daug kam esi tas vienintelis. Tu nebėgioji iš paskos visą laiką, kad nebūtų akivaizdumo, tik kartkartėmis prabėgdamas mesteli porą pagiriamųjų žodžių. Bet ir jis, jei norėtų, galėtų nutuokti, kad tu keliaklūpsčiauji, tik jam tai patinka, jis dedasi nepastebįs, jie visada taip.
  Ir ką mes iš to gaunam? Užtarimą, gerus santykius su aplinkiniais, kartais net ir pinigus (lengviau nei kiti). Gauname viską, ko mums prireikia. O kam mes kenkiame? Niekam. Vis tiek jie nežino tiesos. O kad ir žinotų.
  Visą tą tu žinai, bet tavo protas truputį per šaltas. Bėgant laikui padlaižiavimas tampa mechaniškas, tačiau turi pasistengti įdėti ten nors truputėlį širdies ir daryti tai nors dalinai nuoširdžiai. Suprask, sūnau, turi iš tikrųjų garbinti tą asmenį. Jeigu turi nors kiek išdidumo, iš pradžių gali būti sunku. Gali pabandyti visą savo religingumą nukreipti į tą žmogų, kai kuriems tai padeda. Visą lenkimosi medžiui ir ugniai instinktą kreipti į jį. Tu IŠ TKRŲJŲ turi pastebėti, kiek jis geresnis už tave, iš tikrųjų stebėtis jo iškalba, jo protu, jo akių gilumu, jos grožiu, jos gudrumu, jos šmaikštumu, gerumu ir dosnumu, ir po truputį tu imi tam lenktis, kaip atsitiko man.
  Tai buvo moteris su kailiais, moteris su apykaklėmis ir lediniu žvilgsniu - man rodės, lyg ji pati būtų nudobusi tuos žvėris, supusius jos kaklą. Prisipažinsiu, aš visiškai nusileidau - laikau tai pasiekimu - man net nereikėdavo galvoti, ką jai pasakyti, viskas liejosi savaime, joje buvo įkvėpimas!  Taip, jinai buvo baisiai turtinga. Bet netikiu, kad įkvėpimas atėjo vien iš to. Viskas buvo puiku - jos žirgai, jos balsas ir jos nuomonė,  aš vaikščiojau iš paskos ir rinkau jos numestas nuorūkas, bet žinai ką? Supratau, kad šitas medis neduos vaisių. Aš supratau tą greitai. Taip, greitai  - žinau, kad tu tikėjaisi ilgos ir gal net meilės istorijos, tačiau, vis dėl to, nieko panašaus, sūnau. Ji  buvo pripratusi. Štai kodėl aš negalėjau komplimentais pakylėti jos aukščiau, negu ji yra. Taigi teko ją palikti likimo valiai. Ir štai tos trumpos istorijos išvada: vienintelis žmogus, kurį aš IŠ TIKRŲJŲ garbinau, buvo tam nejautrus. Taigi, o moralas: tas garbinimas vis tiek nebuvo bevaisis, jis davė man naudos - aš pramokau padlaižiauti nuoširdžiai. Todėl siūlau ir tau savy jausmų nelaikyti. Aš pritaikiau tą nuoširdumą įvairiose gyvenimo srityse. Štai kad ir vienas ponas, šiuo metu pretenduojantis į geriausius mano draugus (jis jau giria mane už mano pastabumą ir vaišina mane cigarais, be to, vakar vos neapsiverkė, prisipažinęs, kad niekas be manęs dar nėra dorai įvertinęs jo, kaip pianisto, talento). Na, o aš, savo ruožtu, alpstu dėl jo batų. Dievaži, tokių blizgančių batų per gyvenimą nesu matęs. Juodi, kaip šlapias ruonis ir nuostabūs, puikūs, nuoširdžiai sakau - jei pažiūrėčiau iš arčiau, turbūt pamatyčiau savo atvaizdą, tik niekaip nenutaikau progos. Niekada nesigėdyk, niekada nenusiplauk nuo garbingo p a d l a i ž i o vardo, sūnau, bent jau aš niekada nesutikčiau.
  Minėtas ponas be nuostabių batų ir cigarų turi ir puikius namus didžiuliais langais, kurie taip primena man mano vaikystės namus, ir aš mėgstu užeiti pas jį ir sėdėti svetainėje, žiūrėti į saulės rėžį ant sienos ir rūkyti. Be to, jis visada turi tų mažų cukruotų riešutėlių, kurių niekada nerandu parduotuvėse- juos aš tikrai dievinu (pravartu ir tau būtų kartais tai prisiminti, ypač pirmą birželio sekmadienį).
  Tada mes kalbamės - aš žinau, ką jis mėgsta ir tyčia pradedu tas temas - jis su džiaugsmu pasakoja, o aš gėriuosi tuo visišku užsimiršimu, į kurį jo sąmonėje nugrimztu aš su visais savo reikalais.
Kartais jis susigėsta, nutyla, klausia kaip man sekasi, arba prašo papasakoti apie save. Tačiau aš juk niekada neturiu nieko ypatingo pasakyti, todėl malonioji užmarštis netrukus sugrįžta ir aš klausau jos čiurlenimo šypsodamas, kaip muzikos. Vėliau paprašau jo pagroti ir jis skambina pianinu. Aš nežinau, ar man patinka tas grojimas, tiesą sakant, aš neišmanau muzikos, bet visada giriu jį. Kartais užsimenu, kad kurioje nors vietoje pirštas nuslydo nuo klavišo, tokiu būdu atitraukiu dėmesį nuo muzikos atgal prie jo asmens... Be to, ne toks jau ir didelis skirtumas tarp "patinka" ir "nepatinka". Galų gale, juk visada verta girti, kai žmogus stengiasi.
  Paskui aš einu namo ir tarpduryje būtinai sustoju pasakyti, kad labai puiku tokios popietės, žinai, ir kad smulkmenos sudaro didelius dalykus, - kad ir tie riešutėliai šiandien, žinai - ir kad tokios geros popietės retai pasitaiko  mano gyvenime, na, tiesą sakant, ši pati geriausia. Tada išeinu.
  Bet ta popietė iš tikrųjų būna geriausia mano gyvenime. Ir kita. Ir dar kita. Ir tai ponios su kailiais nuopelnas - tik jos dėka aš tapau profesionalu.
  Linkiu ir tau, sūnau, sutikti panašią ponią. Juk jei iš tikro nieko nejauti, tai kiek gali ištverti vaidindamas? Galbūt pusę gyvenimo, bet jau tikrai ne visą, jeigu jis ilgas ir sėkmingas. Svarbu tobulintis ir tobulėti. Sėkmės, sūnau.
  Tėvas